Tai romantiška ir jausminga drama su aistringomis erotinėmis scenomis, solidžiu humoro kiekiu, intymiais ir sukrečiančiais epizodais, melodingomis itališkomis dainomis apie meilę, efektingai nufilmuotais vaizdais, intriguojančiomis mįslėmis ir tradiciniais ozoniškais prieskoniais.
Apdovanojimai:
Venecijos kino festivalis * "Pasinetti" premija už geriausią italų kilmės aktorės vaidybą (Valeria Bruni Tedeschi) * Nominacija "Auksinio liūto" apdovanojimui
Hamburgo kino festivalis * Douglaso Sirko premija režisieriui už indėlį į kino kultūrą (Francois Ozon)
Europos kino meno akademija * Nominacija geriausios 2004-ųjų Europos aktorės apdovanojimui (Valeria Bruni Tedeschi)
* * *
Ozoniškoje matematikoje toks nesudėtingas aritmetinis veiksmas pagal pačią papračiausią formulę simbolizuoja nenuspėjamus žmonių santykius.
Du žmonės. Vyras ir Moteris. Verslininkas Žilis (akt. Stephane Freiss) ir kelionių gerbėja Marion (akt. Valeria Bruni Tedeschi). Jis nusprendė atitrūkti nuo intensyvaus darbo, o jai tiesiog nusišypsojo sėkmė laimėti poilsinį kelialapį. Būtent juos netikėtai suveda visagalis likimas.
Penki svarbiausi įvykiai. Džiugus lemtingasis pasimatymas, linksma vestuvių šventė su visai neplanuota pabaiga, pasmerktus santykius paryškinantis vaiko gimimas, linksmai intymus susitikimas su artimiausiais šeimos draugais ir teisėjo sprendimo išklausymas skyrybų byloje.
Žilis ir Marion pirmą kartą susitinka saulėtame paplūdymyje, įsimyli iš pirmo žvilgsnio, susituokia draugų ir artimųjų akivaizdoje, susilaukia sūnaus per fizines ir psichologines kančias, patiria skausmingą šeimyninę krizę ir galiausiai ryžtasi pasukti skirtingais gyvenimo keliais.
5x2=?
Labai paprasta aritmetika, bet didelių apmąstymų reikalaujantis atsakymas.
Kodėl viskas baigėsi būtent taip liūdnai?
Originaliu stiliumi pasižymintis Francois Ozon sudėlioja reikšmingiausius poros gyvenimo epizodus nuo pabaigos į pradžią, t.y. nuo skyrybų proceso teismo salėje iki pirmojo susitikimo Italijos kurortiniame miestelyje. Šiame filme viskas prasideda kaip pas Ingmarą Bergmaną, o baigiasi kaip pas Claude'ą Lelouchą. Simboliškai atsukdamas laiką atgal režisierius mėgina dar kartą atidžiai peržiūrėti dviejų įsimylėjėlių santykius ir ieškoti galbūt net labai smulkių priežasčių, kurios atvedė juos į jau žinomą finalą.
Francois Ozon nieko perdaug neaiškina, neperša savo nuomonės ir nesistengia kažką moralizuoti, bet palieka daug vietos žiūrovo vaizduotei ir fantazijai. Režisierius stengiasi įtraukti į filmą kino teatre apsilankiusį žmogų, kuriam teks ne tik žiūrėti į ekraną, bet pamėginti atsakyti į paliktus klausimus ir susikurti savo versiją apie sugriuvusius įsimylėjelių poros santykius.
6.6
73%
89
