Filme, pasakojančiame apie dekadento Atanazo Bazakbalo brandą ir žlugimą, juntama katastrofinė bei dekadentinė atmosfera, perversiškas erotizmas ir dvasinio civilizacijos žlugimo baimė, pasireiškianti individo laisvės ir metafizinių poreikių nunykimu.
“Išsigimusių žmonių išgyvenimai mechanizacijos užvaldyto gyvenimo fone“ – šie Stanisùawo Ignacy Witkiewicziaus - Witkaco (1885 – 1939) žodžiai galėtų būti jo romano “Atsisveikinimas su rudeniu“ bei to paties pavadinimo ekranizacijos epigrafu. Debiutinė jauno režisieriaus juosta iki šiol laikoma geriausia šio rašytojo, dailininko, filosofo ir meno teoretiko, pagrindinio katastrofizmo atstovo lenkų literatūroje kūrinio kino adaptacija. Filmas pripažintas geriausiu režisūriniu 1990 metų debiutu, taip pat pelnė apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą, scenografiją ir kostiumus.
95%
89
