Naujausias režisieriaus darbas „Geismo architektas" irgi neturėtų nuvilti gerbėjų, nors jis kiek skiriasi nuo anksčiau minėtų filmų. Čia viskas tobulai gražu tarsi kažkieno suprojektuotoje grožio karalystėje: gamta, namai, interjerai ir, savaime suprantama, žmonės. Kiekviename kadre - gražiai apsirengę veikėjai. Skambanti muzika irgi maloni ausiai. Paklausite, kokia viso to prasmė?
D. Arcand'as itin mėgsta vaizduoti intelektualią, bet vis tiek paviršutinišką prancūziškąją Kanados visuomenės dalį. Dėmesio centre atsiduria jaunas sėkmingas architektas. Jis turi žavią žmoną, keletą draugų ir gyvena gražų gyvenimą, kurio nemažą dalį sudaro gražus seksas ir gražus sportas. Varomoji pasakojimo jėga - vienos nakties nuotykis (tiksliau, dviejų naktų), į kurį Liuką (t. y. architektą) pastūmėja nesuprantamas geismo protrūkis. Šis akibrokštas tik trumpai sutrikdo ramybę, nes viskas šioje šaltoje visuomenėje sprendžiama paprastai, gražiai ir preciziškai. Kaip operacinėje. Neištikimybė nėra problema, nes šeima nesvarbi (nė viena iš filmo porų neturi vaikų, jiems grožio karalystėje - ne vieta). Žmonos psichikos nestabilumas - irgi ne bėda. Viską įmanoma sutvarkyti, pavyzdžiui, išsiskirti su žmona ir susirasti naują patrauklią partnerę. Filmo žiūrovų laukia neužmirštamas ir beveik fantastinis pasakojimas apie vienus grupelės žmonių gyvenimo metus. Žmonių, kurie savo asmenines problemas sprendžia mums visiškai neįprastai - be gailesčio ir abejingai. Bet gražiai. Pabaigos klausimas labai paprastas: ar jūs norėtumėte gyventi tokioje visuomenėje?
