Geram filmui visiškai nereikia sprogimų, muštynių ir susišaudymų. Geram filmui kartais net nebūtini profesionalūs aktoriai. Gero filmo neverta ieškoti vien tik Holivude. Mongolijoje gimusi ir Miuncheno kino institute studijavusi režisierė Byambasuren Davaa jau turėtų būti žinoma Lietuvos kino festivalių lankytojams, nes 2004-siais "Kino pavasaryje" parodytas filmas "Sakmė apie raudantį kupranugarį" žiūrovų balsavime užėmė net antrąją vietą. Naujausiame kūrinyje talentingoji režisierė vėl sugrįžo į gimtinę ir nusprendė dar kartą supažindinti su šiuolaikinės Mongolijos realijomis. Šio filmo neįmanoma įsprausti į konkretų žanrą, nes čia tiesiog iliustruojamas realus paprastų žmonių gyvenimas bekraštėje stepėje, kur įprastus XXI a. dangoraižius atstoja medžiaginės jurtos. Bet tai jokiu būdu nėra dokumentinis filmas, nes čia jokios aktorinės patirties neturintys vietiniai gyventojai vaidina pagal jiems pateiktą scenarijų, kuris remiasi į Mongolijos tautosakos lobynus įrašyta populiaria legenda apie geltonąjį šunį.
Vieną dieną berinkdama medžių šakas mergaitė vardu Nansal suranda mažą šuniuką, kurį nedvejodama parsiveda namo. Tačiau griežtasis tėvas kategoriškai uždraudžia laikyti keturkojį gyvūną ir liepia vaikams kuo greičiau atsikratyti nereikalingu įnamiu. Jis labai bijo, kad šuns skleidžiamas kvapas po kelių dienų į gyvenvietę privilios vilkus, kurie negailestingai išskers avis. Bet Nansal nepaklauso tėčio nurodymų ir pradeda draugiškai rūpintis šuniuku, kurį pavadina Zochoru (Taškeliu). Kai klajoklių šeimai ateina laikas persikelti į kitą gyvenvietę, tai tėvas ir mama pririša vaikų numylėtinį prie medžio ir palieka likimo valiai. Tačiau vyriausiųjų šeimos narių rūstybė atslūgsta, kai iš pinklių išsilaisvinęs Zochoras didvyriškai išgelbėja jų mažojo berniuko gyvybę.
Dokumentinio stiliaus drama "Sakmė apie raudantį kupranugarį" buvo nominuota "Oskarui" geriausio dokumentinio filmo kategorijoje ir tai tapo didžiausiu Mongolijos kino įvertinimu. Šiais metais Byambasuren Davaa gali pakartoti šį pasiekimą, nes naujausias jos kūrinys pretenduoja patekti į geriausio užsienio filmo nominaciją. "Geltonojo šuns uola" jau dalyvavo San Sebastjano kino festivalyje, kur užsitikrino daug labai gerų atsiliepimų ir specialų programos "Nauji režisieriai" prizą, o Vokietijos kino teatruose netikėtai pasiekė puikių komercinių rezultatų - po ypač sėkmingo pasirodymo Miuncheno kino festivalyje (žiūrovų simpatijų premija) filmą pamatė daugiau nei 100 tūkst. žiūrovų.
7.5
74
94%
