1942 m. sužeistą vokiečių kareivį Strošeką vadai pasiunčia į Kosą realibitacijai. Vienoje Graikijos saloje jis paskiriamas prižiūrėti ginklų sandėlį. Kartu su juo sargyboje taip pat budi Meinhardas ir Beckeris.
Strošekas su savo žmona graike Nora, kurią jis vedė tik gavęs ypatingą vadovybės leidimą ir kuri jį slaugė po traumos, gyvena pastate, kuriame įrengtas ir ginklų sandėlis.
Trys kareiviai leidžia laiką, kaip išmanydami. Meinhardas meistrauja spąstus tarakonams, Strošekas bando pasigaminti sprogmenų, o Beckeris žavisi antikiniais graikų rašmenimis. Bėgant laikui Strošekas pradeda vis labiau nerimauti. Nei jo žmona, nei bičiuliai negali paaiškinti šių dvasinių pokyčių priežasties. Matyt ir nėra kokios nors akivaizdžios priežasties.
Vieno budėjimo metu Strošekas labai sutrinka, pamatęs šimtus vėjo malūnų. Vidudienio karštyje jam aptemsta protas, o jo draugas parveda jį namo. Truputį vėliau, per pietus, vidinė įtampa, regis, aprimsta. Kai vienas iš kareivių praneša, kad Strošekas netrukus galės grįžti į tėvynę, šis pašoka ir sušunka: ”Tai turbūt dėl vėjo malūnų!”. Strošekui pasimaišo protas...
Pirmasis kadras nulemia visą filmą: tai kalvotas kraštovaizdis, saulės karštyje atveriantis beveik stebuklingą, nežemiškai švelnių, architektoniškų linijų žaismą. Šiame gamtovaizdyje nesimato jokių žmonių, tik mažytis, gatve riedantis sunkvežimis. Ši klasikinio gamtovaizdžio galia, kurioje žmogus - tik mažytė ornamento dalelė, sudaro ir šio filmo pagrindą. Kiekvieną kartą vis pastebimas režisieriaus žavėjimasis pastatais, prisiminimais apie praeitį, kraštovaizdžiu. Tai prarastų idealų ieškojimas. Antikinės citatos tarsi pabrėžia visa tai ir nors W.Herzogas vietoj apoloniškųjų dievų kreipiasi į dioniziškuosius, tai jis tai daro siekdamas parodyti amžinąjį grožį, o tam pasitelkia beveik siurrealistines priemones. Filmo pradžioje kamera juda siaurute gatvele tarp akinančiai baltų namų, kurių languose plevena baltos užuolaidos, švyti giedras dangus, kol staiga visą šią žmogiškąją architektūrą sugriauna karas. Mūsų matomi vieninteliai žmonės - tai negyvi kareiviai, kuriuos kamera tarsi netyčia užklumpa. W.Herzogas tiesiogiai nerodo lavonų, jie paverčiami tarsi šio gamtovaizdžio dalimi. Jis netampa patetiškas. Dėl paties vaizdo patetiškumo tai būtų jau per daug. Ar jis estetizuoja mirtį? Ar Graikija yra graži, o žmogus piktas?
Žinoma, karas šiame filme nėra esminis, net ir pats veiksmas nėra tiek svarbus. Tai iš dalies ir nulemia šio filmo grėsmę.
Nors filmas skyla į epizodus, W.Herzogas sukuria be galo tirštą atmosferą, naudodamas ne tik tokias išraiškingas detales, kaip spiginančią saulę arba žiogų svirpimą. Gamtovaizdžio, architektūros linijos užvaldo žmogų. Strošekas tampa šių linijų, o ne karo auka. Šiuo požiūriu W.Herzogas filmas yra apolitiškas. Kritinis paties režisieriaus požiūris išryškėja tik ironiškame filmo pabaigos komentare, kai Strošekas tampa savo apsėstumo ir situacijos be išeities auka. Tačiau ši ironija liūdna. Ir W.Herzogas pripažįsta: ”Ir šis pabaigė savo dienas taip skurdžiai ir pasigailėtinai, kaip ir visi kiti, panašūs į jį”.
(Iš “Inter Nationes” archyvo)
Apdovanojimai: 1968 m. Nacionalinė Vokietijos kino premija; 1968 m. Tarptautinio Berlyno kino festivalio apdovanojimas – “Sidabrinis lokys”; 1968 m. Carlo Meyerio prizas už scenarijų; Jaunojo vokiečių kino komisijos apdovanojimas.
74
