Kira Muratova niekada nemoralizuoja, nieko neteigia ir nieko neneigia. Ji tiesiog stebi pasaulį, kuris gali būti ir gražus, ir šlykštus. Ji stebi gyvenimą, tačiau visada lieka abejinga laikmečių madoms. Gal todėl jos filmai stebėtinai nesensta. Ir tie, kurie septintajame ir vėlesniais dešimtmečiais buvo vadinami antitarybiniais, ir tie, kurie gimsta dabar, Odesoje, kur gyvena režisierė. Bandyti įsprausti Kiros Muratovos filmus į konkretaus stiliaus, srovės, krypties ribas, būtų beprasmiška, nes režisierė yra visiškai nuo to laisva ir nepriklausoma. Todėl kai kurie kritikai yra linkę vadinti Muratovą marginale. Tačiau šis marginalumas nereiškia kokio nors meninio geto. Tai liudija ir garbingi Kiros Muratovos apdovanojimai, festivalių prizai, filmų retrospektyvos JAV, Vokietijoje.
Dar viena provinciali jausmų drama. Jos veikėjai – keturiasdešimtmetė moteris ir jos septyniolikmetis sūnus. Moteris – vieniša, kaprizinga, juokinga ir apgailėtina. Sūnus nori išvykti gyventi pas tėvą. Motina nenori skirtis su sūnumi… Geriausiu Muratovos filmu laikomas kūrinys kelis dešimtmečius pragulėjo “ant lentynos”.
6.2
65%
57
