Prieš dvidešimt penkerius metus garsus lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis uždavė savo tėvynainiams tris klausimus: “Kas tu esi?”, “Ko tu norėtumei?”, “Kas tau yra svarbiausia?”
Į juos atsakinėjo labai įvairūs žmonės – kultūros ir mokslo pasaulio įžymybės ir visai paprasti piliečiai. Vaikai, suaugusieji, pagyvenę. Visi jie turėjo kelias dienas pamąstyti apie tai, ką nori pasakyti, nes režisieriui rūpėjo ne užklupti žmogų savo klausimais, o išgirsti gerai apmąstytus atsakymus į svarbius kiekvienam klausimus. Kartu tai buvo galimybė užfiksuoti lenkų savimonės būseną daugeliu požiūrių lemtingais metais, nes 1980 –ieji buvo savotiško politinio ir net socialinio lūžio metai, susiję su “Solidarumu” ir suvoktomis neišvengiamomis permainomis. Krzysztofui Kieslowskiui filme pavyko įamžinti viltį, kad kažkas gali pasikeisti, įamžinti laisvės laukimą.
Artimas Kieslowskio bendradarbis Krzysztofas Wierzbickis 2004 –aisiais susitiko su kai kuriais filmo dalyviais ir įkalbėjo juos vėl atsakyti į tuos pačius klausimus. Jis taip pat susitiko su jau išėjusių iš gyvenimo Kieslowskio filmo dalyvių vaikais, uždavė klausimus jiems. Pasak kritikų, filmas “Kalbančios galvos II” yra liūdnesnis, ypač, kai pasirodo nauji herojai. Kartu su jais filme atsiranda ir naujos temos – bedarbystė, nusivylimas laisve, nemokėjimas ja pasinaudoti. Kodėl taip atsitiko?
8.5
68
90%
