Pamirškite standartinius kalėjimus, kur kamerose gyvena vienas žmogus. Pamirškite, jog kalinių tapatybė žymima numeriais. Pamirškite tylųjį kalėjimą pilną prižiūrėtojų, kurie kontroliuotų kiekvieną kalinčiųjų judesį.
Sao Paulo – pats turtingiausias Pietų Amerikos miestas, kuriame gretinasi ir prabanga, ir visiškas skurdas. Čia yra ypatinga vieta „Karandiru“– pataisos namai. Tai kalėjimas, kuris neatitinka filmuose matytų pataisos namų stereotipų. „Karandiru“ išpaišytos visų kamerų sienos. Kaliniai piešiniuose vaizduoja šventuosius, porno žvaigždes, futbolo žaidėjus ir t.t., o spalvų paletė tokia įvairi, kokia tik būna Rio de Žaneiro karnavaluose. Kiekvienas nuteistasis „Karandiru“ kalėjime laikosi ne bendrų, standartinių taisyklių, bet jas kuria pats, priklausomai nuo savo autoriteto ir jėgos. Tuo metu, kai net šešiolika silpnųjų grūdasi ankštose 9 kv.m kamerose, stiprieji gyvena „liukso“ kambariuose. Tvarką ir taisykles diktuoja tie, kurie sugeba vadovauti ir suburti aplink save sąjungininkų.
Faktas, kodėl kaliniai mėgaujasi laisve ir kontroliuoja padėtį, lengvai paaiškinamas. Pagal Brazilijos įstatymus, „Karandiru“ yra ne kalėjimas, o prevencinio sulaikymo įstaiga, kurioje apgyvendinami nuteisti narkotikų prekeiviai, žmogžudžiai, vagys ir kiti, teismo belaukiantys, asmenys. Kadangi kai kurių kaltė nėra įrodyta, kaliniai turi privilegijų, kokių neturėtų kitose panašaus pobūdžio įstaigose.
Tai ne prasimanymas, šis kalėjimas egzistavo iš tikrųjų. „Karandiru“ – tai naujas Hector‘o Babenco filmas, vaizduojantis Sao Paulo kalėjimą gyvavusį iki 2002 metų. Ši įstaiga buvo suprojektuota 3000 sulaikytųjų, o talpindavo net iki 8000. Filmas remiasi Drauzio Varella, 14 metų dirbusio šios įstaigos gydytoju, atsiminimais. Anot jo, viso pasaulio kalinių svajonė išeiti į laisvę, o „Karandiru“ gyventojų svajonė išlikti gyviems. Dirbdamas siaubingoje aplinkoje, gydytojas sugebėjo įgyti šių pacientų pasitikėjimą. Sulaikytieji sergantys AIDS, hepatitais, tuberkulioze ir ne tokiomis rimtomis ligomis, gydydamiesi pas jį atverdavo savo širdis, papasakodavo tragiškas ir net komiškas savo gyvenimo istorijas.
Filme „Karandiru“ režisierius rodydamas kasdieninį įkalintųjų egzistavimą, subtiliai įterpia vaizdus iš jų praeities prisiminimų. Remiantis gydytojo memuarais čia parodoma reali kalėjimo aplinka, kalinių tarpusavio bendravimas ir jų ryšys su ankstesniu gyvenimu laisvėje. Gyvenimas čia plaukia pasroviui iki, atrodytų, nekaltų kalinių futbolo varžybų, kurios pakeičia suimtųjų likimus ir kalėjimo istoriją…