Olga ir jos vyras gyvena restauruotame XIX a. name, kurį supa parkas su tvenkiniais ir skulptūromis. Namuose trys tarnai – vairuotojas sidabro spalvos kabrioletu vežioja Olgą į bažnyčią, sodininkas prižiūri parką, iš netolimo kaimo ateinanti moteris gamina maistą ir tvarko namus. Olga žaidžia rafinuotos XIX a. aristrokratės gyvenimą, myli savo vyrą, gėles ir visą ją supantį grožį, kurį pati mėgina kurti. Apie savo vyrą ji žino tik tiek, kad jis ją myli, kažkur kažką labai daug dirba ir yra turtingas. Kai vyras išvyksta, Olga nuobodžiauja. Kartą būdama viena ji išgirdo muziką, sklindančią iš senos pilies griuvėsių. Prie tvenkinio degė laužas, o šalia jo stovėjo mažas margas furgonas – lėlių teatras, kuriame visus vaidmenis atliko vienas aktorius. Olga susižavėjo teatru ir norėjo parodyti šitą stebuklą savo vyrui, bet ryte ten jau nieko nebebuvo – tik užgesęs laužas ir purvina sulaužyta lėlė. Olga supranta, kad kažkas atsitiko, bet niekas nieko jai nepasakoja. Paskui vyras išvažiavo ir daugiau nebegrįžo. Jo sudegusį automobilį rado spec. tarnybos agentai. Olgos pasaka staiga virsta košmaru, nauja realybe, kuri jai svetima ir nesuprantama. Stabilus, jaukus ir šiltas pasaulis, vienintelis galimas ir priimtinas, sugriuvo. Atsirado nauji žmonės ir naujas pasaulis. Jauni jūrininkai vaišino Olgą portveinu, o ji juos mylėjo. Vairuotojas Kostia mylėjo ją, bet ji mylėjo tik savo šilkinius drugelius ir svajones. Ir rašė laiškus Elzei, kuri vienintelė visame pasaulyje ją suprato...
Filmas pelnė 33-iojo tarptautinio Indijos kino festivalio prizą „Auksinis povas” už geriausią filmą, pirmąjį scenarijų konkurso „Tegyvuoja melodrama” prizą, „Kinotauro” festivalio premiją aktorei Alai Demidovai už geriausią antrojo plano vaidmenį.
6.4
91
94%
