Įženk į gūdžius Galisijos ir šiaurės Portugalijos miškus. Įsiklausyk į savo pojūčius. Pastebėk laukinės gyvybės paliktus ženklus. Ši kino esė – gamtos antidokumentika: vilkai čia žvelgia atgal į kamerą, išgąsdinti, o žmonės – kaukia ir triukšmauja nakties tamsoje. „Laukinis, laukinis“ siekia suabejoti sukurtais gamtos vaizdų simuliakrais, iš naujo permąstyti žmonių ir nežmonių santykį. Bandymai atskirti du pasaulius tampa bereikšmiai, pripažinus ekosistemų tekėjimą: viskas, iš ko sudarytas mūsų pasaulis, priklauso – ir priklausys – kitoms gyvybės formoms.

Vištelė
Hen
Pagrindinė šios alegorijos personažė, pamačiusi, kas nutinka dedeklėms ir jų kiaušiniams paukštyne, pabėga. Laimingo (o gal ir nelabai) atsitiktinumo dėka višta pakliūva į nuošalų vienkiemį, kažkada buvusį jaukų restoraną. Paukštidėje, kur ją ir apgyvendina namų šeimininkas, prasideda vištelės asmeninio gyvenimo nuotykiai.