Kira Muratova niekada nemoralizuoja, nieko neteigia ir nieko neneigia. Ji tiesiog stebi pasaulį, kuris gali būti ir gražus, ir šlykštus. Ji stebi gyvenimą, tačiau visada lieka abejinga laikmečių madoms. Gal todėl jos filmai stebėtinai nesensta. Ir tie, kurie septintajame ir vėlesniais dešimtmečiais buvo vadinami antitarybiniais, ir tie, kurie gimsta dabar, Odesoje, kur gyvena režisierė. Bandyti įsprausti Kiros Muratovos filmus į konkretaus stiliaus, srovės, krypties ribas, būtų beprasmiška, nes režisierė yra visiškai nuo to laisva ir nepriklausoma. Todėl kai kurie kritikai yra linkę vadinti Muratovą marginale. Tačiau šis marginalumas nereiškia kokio nors meninio geto. Tai liudija ir garbingi Kiros Muratovos apdovanojimai, festivalių prizai, filmų retrospektyvos JAV, Vokietijoje.
Pagal Somerseto Maughamo apsakymą “Raštelis” sukurtas filmas pasakoja apie jauną aristokratę, kuri nužudo savo meilužį. Ji nori, kad tai būtų traktuojama kaip būtinoji gintis. Moterį išduoti gali tik šantažistų rankose atsidūręs raštelis. “Lemties posūkis” – vienas rečiausiai rodomų režisierės filmų, kuriame atsidūrė ir fragmentai, neįėję į filmą “Tarp pilkų akmenų”. Kurtas Tadžikistane, filmas žymi ir Muratovos kūrybos lūžį.
7.1
100%
100
