Aplinkybių sutapimas suvedė trylikametį Wernerį Herzogą su Klausu Kinskiu: jie apsigyveno tame pačiame bute Miunchene. Be jokios priežasties įniršęs, Kinskis siautėja dvi paras, niokodamas baldus bei visą buto apstatymą. Vėliau bus dar daugybė tokių priepuolių. Tad Herzogas žinojo, kas jo laukia, kai po kelerių metų pakvietė Kinskį filmuotis.
Herzogas pasakoja apie jų bendradarbiavimą šiame prisiminimų filme, kurį sudaro daugiausia tradicinis kalbėjimas prieš kamerą ir archyviniai kadrai, bet kadangi pasakojama apie tokį žmogų, galutinis rezultatas - keistas, pagaulus ir nutrūktgalviškas kūrinys. Kinskis galėdavo būti nuožmus ir beveik vaikiškai švelnus, drąsus ir bailus. Tikėjo esąs genijus ir kartais toks būdavo...
Daugiau apie Klausą Kinski: "Pokalbis su Werneriu Herzogu ne tik apie Klausą Kinski"
