Danijos režisieriai sugeba šokiruojančią teisybę paslėpti po makabriškų pokštų uždanga. Šią puikiai savybę įsisavinęs 35-erių metų debiutantas Peteris Shonau Fogas sumaniai vaizduoja keistos šeimos narius kaip išgalvotos pasakos personažus, o apie mirtį, savižudybę, smurtą ir vaikų seksualinį išnaudojimą ironiškai kalba su gera juoko doze. „Menas verkti“ - Toronto kino forume debiutavęs ir San Sebastjano kino festivalyje jaunimo žiuri specialųjį prizą iškovojęs filmas.
Pagrindinis sukrečiančios dramedijos personažas yra 11-metis Alanas, kuris yra pasiryžęs padaryti bet ką, kad tik mylimas tėtis Henris būtų laimingas ir negalvotų apie savižudybę. Kitiems tarpusavyje nesutariantiems šeimos nariams pastovūs grasinimai jau seniai atsibodo. Vyriausias sūnus išvyko gyventi į miestą ir mokosi universitete, o žmona nekreipia jokio dėmesio į nebemylimo vyro naktinius kaprizus ir ramiai gulasi į lovą prisirijusi migdomųjų tablečių. Tačiau jaunėlis sūnus nakties tamsoje ištikimai budi nesudėjęs akių, kad galėtų reikiamu metu numalšinti eilinį tėvo isterijos priepuolį.
Pagal rašytojo Erlingo Epseno tragikomišką novelę sukurtas scenarijus yra suskirstytas į šešias dalis, kiekvienoje iš jų pasakojama apie 1970-siais Pietų Jutlandijoje gyvenančios keistos šeimos narius - tėvą, mamą, jų tris vaikus ir močiutę. Danijos kino veteranas Jesperis Asholtas nuostabiai vaidina kaimo pienininką Henrį, kuris labiausiai mėgsta skaityti kalbas per pažįstamų žmonių laidotuves, bet namuose virsta egocentrišku tironu ir ašaromis mėgina graudinti artimuosius. Tačiau daugiausiai ovacijų nusipelno mažasis talentas Jannikas Lorenzenas, kurio meistriškai suvaidintas naivus berniukas tampa savotišku vedliu klampiame jausmų ir paslapčių labirinte.
86%
7.6
36
