Pirmuosiuose kadruose matome šeimos su mažučiu kūdikiu idiliją. Paskui Espigulo kaimelio gyventojai ima kalbėti priešais kamerą, lyg ji būtų senas bičiulis. Toje Pietų Provanso vietovėje, "pasaulio subinėje", kaip drastiškai apibendrina vienas jos gyventojas, yra daug senų žmonių ir daugybė kačių. Kaičiantis metų laikams, Christianas Philibert'as čia nuolat atvažiuodavo. Tad galime stebėti pirmąją medžioklės sezono dieną. Dalyvaujame patiekalų iš žvėrienos paruošimo konkurse, Kalėdų pobūvyje, ekscentriškame ir juokingame ginče dėl trečiojo tūkstantmečio pradžios datos. Apsilankome muzikiniame festivalyje, mero rinkimuose ir iškyloje dviračiais. Priešais rotušę, šalia kepyklos ir viešojo fontano esanti kavinė - kaimelio nervų centras, naujienų agentūra ir tarsi filmo leitmotyvas: čia nuolat sugrįžta visi kaimo žmonės, kurie vaidina save šioje nuostabioje dokumentinėje komedijoje, sklidinoje spontaniško humoro, žmogiškos šilumos ir Provansui būdingo žaismingo suktumo, primenančio Marselį Panjolį. Tarp jų yra ir dailininkas, ir meras, ir - nepamirškim - kaimo poetas, kuris neatlyždamas siekia savo gana skeptiškų kaimynų pagarbos bei pripažinimo.
* * *
Gimęs 1965 m. Brinjole Christianas Philibert'as aistringai myli Provansą, kur jis jau keliolika metų filmavo visus savo filmus. Bet dar labiau už didingą savo tėviškės gamtos grožį jis pamėgo nepaprastą vietos gyventojų šnekumą, Provanso tarmę ir jos šmaikštumą. Visa tai jis parodo savo trumpametražiuose bei dokumentiniuose filmuose, kuriuos jis kuria nuo 1987 m.
