Bet kuris jaunas kino kūrėjas galėtų pavydėti tokio svaigaus debiuto, kokį pirmuoju filmu pavyko pasiekti režisierei Andreai Stakai. Juosta jau iškovojo pagrindinius prizus prestižiniuose nepriklausomo kino festivaliuose Lokarne ir Sarajeve, Valjadolide buvo apdovanota kino kritikų žiuri FIPRESCI premija, toliau sėkmingai keliauja per visą pasaulį, o sausio mėnesį džiugino žiūrovus Jutos valstijoje vykstančiame "Sundance" festivalyje, kuriame režisierė prieš aštuonerius metus debiutavo su trumpo metražo filmu "Belgrado viešbutis".
Šveicarijos pilietybę turinti kroatų ir bosnių kilmės Andrea Staka parašė scenarijų kartu su garsiąja austrų režisiere ir prodiusere Barbara Albert. Jame pasakojama apie trijų moterų iš buvusios Jugoslavijos desperatiškus bandymus pritapti prie naujo gyvenimo kosmopolitiškoje Vakarų valstybėje. Po Balkanų pusiasalį sukrėtusio karo daugelio šalių piliečiai išvyko į Šveicariją įsitikinę surasti ten pažadėtąją žemę, tačiau susidūrė su visiškai kitokia realybe. Dramai parinktas paprastas ir tiesmukiškas pavadinimas atskleidžia trijų moterų išgyventų konfliktų universalumą, nes šios sudėtingos ir komplikuotos istorijos personažės susiduria su identiškomis problemomis, kurias kiekvieną dieną patiria emigrantai iš įvairių pasaulio šalių ir skirtingų kultūrų.
Nelaimių užgrūdinta Ruža jau prieš 25 metus paliko gimtuosius namus Serbijoje ir pradėjo naują gyvenimo etapą prabangiame Ciuriche. Ji čia įkūrė kuklų restoranėlį ir preciziškai skaičiuoja kiekvieną sunkiai uždirbtą centą. Vienišės gyvenimo būdą pamėgusi verslininkė kategoriškai nenori prisiminti savo liūdnos praeities ir principingai bendrauja vokiškai net su vyresnio amžiaus tautiete Mila, kurią geranoriškai įdarbino padavėja. Ši moteris niekaip negali pritapti svetimoje Šveicarijoje, bet demonstratyviai šypsosi kiekvienoje situacijoje ir vaikiškai svajoja bent paskutinius gyvenimo metus kartu su vyru Ante praleisti Kroatijoje, kur planuoja už sutaupytus pinigus pasistatyti namą.
Dviejų emigrančių senbuvių kasdienybę sugriauna lyg viesulas į jų bendruomenę įsiveržusi jauna atvykėlė iš Bosnijos. Ana tiesiog trykšta gyvenimo džiaugsmu ir jaunatvišku optimizmu, bet deramai nesuvokia tikrųjų karo paliktų žaizdų vyresniems žmonėms. Merginos darbštumas ir noras talkinti kavinės darbuotojams padaro įspūdį savininkei, kuri taip pat trokšta atsilyginti jai motinišku dėmesiu. Skirtingų kartų moterų santykius dar labiau pakeičia Ružos gimtadienio proga suruoštas netikėtas vakarėlis, kurį sumaniusi Ana aukštyn kojom apvertė daugelį metų skausmingai kurtą Ružos pasaulį.
95%
7.1
89
