Futzian provincijoje gyveno vienas žmogus, jo vardas buvo Chu Čžou ir buvo jis didis medžiotojas. Pasiekė medžiotojas savo amate tokių aukštumų, kad lygių jam nebuvo visoje Žemėje. Jis išmanė visas amato subtilybes ir gudrybes – bet kokį žvėrį ir paukštį galėjo pagauti į raizgus ir spąstus. Parašė jis aštuonis traktatus apie žvėrių ir paukščių gaudymo meną, perdavė savo žinias daugeliui žmonių, tačiau nieko negalėjo pavadinti savo mokiniu…”
Taip kalbėjo Kuzmič, sėdėdamas su milicininku Semionovu nedideliame, bet jaukiame kambaryje. Krosnyje tyliai traškėjo pliauskos. Už lango švelniai girgždėjo pašalęs sniegas ir piktai lojo šuo. Staiga į duris kažkas pasibeldė. Kuzmič pagalvojo – svečiai, o pasirodė – valdininkai iš medžioklės priežiūros tikrinti atvažiavo. Neoficialiai. O vėliau dar vienas – iš ministerijos.
Kitądien svečiams buvo surengta medžioklė. Tiesa, paaiškėjo, kad nei vieni, nei kiti nėra nei medžioklės, nei žvejybos mėgėjai. O tuo pačiu metu Kuzmičiaus valdose seni draugai medžiojo šerną. Draugai – tai generolas Ivolgin ir Liova Soloveičik. Jei ne tie draugai, visai jis vargšas nusikamuotų.
…O kai visi išvažiavo, Kuzmič grįžo prie nebaigto apsakymo apie medžiotoją Chu Čžou, kuris sulaukęs brandaus amžiaus suprato vieną išmintį: medžioklėje svarbu ne pats grobis, bet žmonių vienybė.
Valdose iš tikrųjų buvo tylu. Ir gera.
7.0
58
62%
