Filme pasakojama kasdieninė istorija, kurios centre – paprasti vaikinai, gyvenantys viename iš Europos didmiesčių, kur yra įprastos tokios visiems didiesiems miestams būdingos problemos kaip socialinė integracija ir visuomenės klasių kovos.
Esame didmiestyje, vieno gyvenamojo kvartalo aikštėje, kur prie dviejų barų kas dieną renkasi pati įvairiausia kvartalo publika. Du vaikystės draugai – Claudio ir Manuel – leidžia dienas ant suoliuko vaikų žaidimų aikštelėje kartu su kitais jaunuoliais. Jų skirtingus gyvenimus riša artima draugystė. Vienas jau kelis metus vargsta sunkiame ir blogai apmokamame darbe, tuo tarpu kai kitas verčiasi narkotikų prekyba. Maža kvartalo aikštė – tarsi miniatiūrinė pasaulio išraiška, kurios vienoje pusėje – imigrantai, o kitoje – vietos gyventojai. Čia tvyro žiaurumo protrūkių neišvengianti socialinė ir rasinė įtampa. Vietos gyventojai trokšta išsaugoti bendrai naudojamas kvartalo erdves, bet jų veiksmai liudija psichologinį nesugebėjimą į savo teritoriją priimti naujų atvykėlių. Šių socialinių prieštaravimų žalojamoje aplinkoje Claudio ir Manuel sprendžia asmeninio gyvenimo problemas, iškilusias, kai jų akiratyje pasirodo mergina.
Jauni režisieriai Antonio Bocola ir Paolo Vari sugebėjo meistriškai suburti kūrybinę grupę – nuo scenaristo iki aktorių, nuo prodiuserių iki kompozitorių, - įtraukdamas visus į patį filmą. Ir štai turime rezultatą – neįtikėtiną darnumą, atskleidžiantį didžiulį visos kūrybinės grupės darbą. Neprofesionalių aktorių vaidmuo filme taip pat yra iškalbingas: beveik visi filmavimo metu surinkti iš Italijos miestų aikščių, jie sugeba perteikti savo personažus taip natūraliai, kad kai kurie juostos fragmentai gali prilygti dokumentikai.
Ypatingo pagiriamojo žodžio nusipelnė režisierių sugebėjimas išlaikyti filmo paprastumą ir tiesmukiškumą. Personažai yra pristatomi žaibišku greičiu, per akimirką nužvelgiant ir užfiksuojant jų esminius bruožus: veido išraišką, aprangą, šukuoseną, žvilgsnį ar sąmojį. Toks pasakojimo paprastumas, personažų charakterių raida ir puikus garso takelis iškart patraukia dėmesį. Režisieriai tiksliai perduoda mintį, visiškai nesistengdami sutirštinti spalvų ir nustebinti žiūrovą, kas per daug dažnai yra naudojama nepriklausomame kine.
6.7
88%
76
