1959-aisiais Jeanas-Lucas Godard’as trokšta pagaliau išgarsėti kaip režisierius, pavyduliaudamas kolegoms „Cahiers du cinema“ kritikams Truffaut ir Chabroliui. Jis nori sukurti nuoširdų ir sąžiningą filmą, tad Paryžiaus gatvėse ima filmuoti „Iki paskutinio atodūsio“, varydamas iš proto savo prodiuserį bei ignoruodamas pagrindinės aktorės Jean Seberg reikalavimus. Kanuose pristatyta amerikiečių režisieriaus Richardo Linklaterio vizija apie svarbiausio „Naujosios bangos“ filmo sukūrimą atkartoja ne tik šios juostos manierą, bet ir veržlią nepriklausomos kūrybos ir laisvės dvasią.




