1959-aisiais Jeanas-Lucas Godard’as trokšta pagaliau išgarsėti kaip režisierius, pavyduliaudamas kolegoms „Cahiers du cinema“ kritikams Truffaut ir Chabroliui. Jis nori sukurti nuoširdų ir sąžiningą filmą, tad Paryžiaus gatvėse ima filmuoti „Iki paskutinio atodūsio“, varydamas iš proto savo prodiuserį bei ignoruodamas pagrindinės aktorės Jean Seberg reikalavimus. Kanuose pristatyta amerikiečių režisieriaus Richardo Linklaterio vizija apie svarbiausio „Naujosios bangos“ filmo sukūrimą atkartoja ne tik šios juostos manierą, bet ir veržlią nepriklausomos kūrybos ir laisvės dvasią.
Siužetas





Llš24: Partenopė
Parthenope
Vos gimusią mergaitę tėtis, buvęs Neapolio meras, pavadino sirenos, paverstos įstabiu miestu, garbei. Dieviškajai Partenopei lemta įkūnyti nenugalimą, vedantį iš proto, kurstantį vitališkas aistras jaunystės žavesį. Ji – tarsi miražas, prisiminimai apie kažkada patirtus džiaugsmus ar tragedijas. Partenopė – gyvas nesugrąžinamos praeities atspindys mieste, kurio grakštus siluetas, neaprašomas grožis labiausiai išryškėja žvelgiant iš Kaprio salos, prabangios vilos.
Panašūs filmai

Motina ir dukra, arba Naktis nėra amžina
Deda-Shvili an ghame ar aris arasodes bolomde bneli

Andrea Bocelli 30: The Celebration
Andrea Bocelli 30: The Celebration

Laiškai Iš Vilkų Gatvės
Letters From Wolf Street

Irena
Irena
