W.Herzogo filmas pasakoja vienos pataisos kolonijos liliputų sukilimo istoriją. Konkrečios priežasties sukilimui kaip ir nebuvo. Kolonijos direktorius iškylauja, o kolonijoje palikti kaliniai paprasčiausiai nori kažką nuveikti. Kolonijos prižiūrėtojas, taip pat liliputas, paima liliputų vadeivą įkaitu ir užsibarikaduoja viename kolonijos pastatų. Sukilėlių pyktis palaipsniui auga. Jie demonstratyviai sudaužo mėgstamiausią direktoriaus palmę, padega kitus augalus ir grasina prižiūrėtojui, kuris žada iškviesti policiją. Kadangi sukilę liliputai nėra nusiteikę prieš prižiūrėtoją, tai jų agresija nukrypsta į vidų. Jie paskerdžia kiaulę, vėliau, dviems liliputams uždėję suvirintojų akinius, bando juos vieną su kitu sukiršinti.
Sukilimas darosi vis žiauresnis. Liliputai išvaro iš garažo automobilį ir be jokio tikslo paleidžia jį važiuoti ratu. Jie surengia pietus, kuriais parodijuoja sekmadieninius kolonijos pietus. Šis jų pietavimas baigiasi apsimėtymu spagečiais ir šaudymusi į lėkštes. Po to seka groteskiška procesija: pro tirštus dūmus liliputai neša kryžių, prie kurio jie pririšę beždžionę. Jų veiksmai tampa vis beprasmiškesni. Galiausiai sukilimas sužlunga...
“Filmas siekia sukrėsti žiūrovą, dėl to jis toks radikalus, toks kupinas nuogo riksmo", - taip apie 1969 m. Lanzarotės saloje nufilmuotą filmą pasakoja W.Herzogas. Radikalūs ir filmo atlikėjai, kurie filme rimtai traktuojami, tiksliai, beveik detalizuotai rodant visus jų artikuliacijos trūkumus, sukaustytus, kupinus pastangų judesius, susenusius veido bruožus. Taip pat radikali yra ir liliputų sukilimą pasakojanti parabolė. Šis W.Herzogo filmas buvo suvoktas kaip reakcija į studentų riaušes, kaip ciniškas atkirtis 68-ųjų metų judėjimui. Tačiau tokia šio filmo interpretacija yra pernelyg paprasta. W.Herzogas niekada nebuvo politinis režisierius. Kaip teisingai pastebėjo kritikas Wolframas Schutte, W.Herzogas domėjosi antropologija, egzistencializmu. Jo herojai yra autsaideriai. Juose pasireiškia tas kitas, tas svetimas, tas, kurio neįmanoma integruoti į "normalųjį" pasaulį, bet kuris kartu ir sudaro to pasaulio esmę.
Liliputų sukilime išryškėja groteskiška, siaubinga ir kartu komiška žmogaus situacija. Ne liliputai yra pabaisos, tačiau jų – ir tuo pačiu mūsų – aplinka, kurioje daiktai perima iniciatyvą ir viską užvaldo. W.Herzogo filme kamera viską fiksuoja iš liliputų perspektyvos. Liliputai sukyla prieš sudaiktintą pasaulį, prieš jo ritualus, gerą elgesį, religinius, seksualinius ir moralinius tabu. Kad šis sukilimas bus bevaisis matyti iš rodomo besisukančio automobilio. Kad riaušių nesėkmė slypi pačiuose maištautojuose, pabrėžiama, lėtai rodant besikapojančias vištas.
Tačiau W.Herzogui neužtenka vien šių detalių, kaip politikos ar visuomenės kritikos elementų. Liliputų sukilimas nėra nukreiptas vien prieš šį susvetimėjusį pasaulį, jo mechanizmus, kuriuos W.Herzogas taip gerai atkuria. Šis maištas nukreiptas taip pat ir prieš gamtą, prieš skurdžią, apleistą aplinką, kuri slegia liliputus. Filmo pabaigoje liliputai bejėgiškai blaškosi tarp olų.
(Annette Meyhofer, sutrumpinta, iš “Inter Nationes” archyvo)
94
