Vieną rytą Liusi pro ofiso langą pamato ant priešais stovinčio pastato iškabintą plakatą „Vienišas vyras“. Kas tai – pokštas, originalus viengungio skelbimas ar pagalbos šauksmas? Ar reikia į jį atsiliepti? Veiksmų planą Liusi su kolegėmis aptaria parke. Čia ant suoliukų susėdę paryžiečiai stebi aplink šurmuliuojantį gyvenimą, kalbina kaimynus. Ar „vienišas vyras“ įsimaišęs į margaspalvių personažų minią? Ar merginoms pavyks išsiaiškinti jo paslaptį? Filmas „Parko suoliukai“ – toks, kokie dabar itin madingi. Mielai chaotiškas. Jame daug kalbos, juokų ir, žinoma, žvaigždžių.
Siužetas















Meilė Protuose
FolleMente
Vaikščioti į pasimatymus – velniškai sunkus darbas. Turi galvoti, kaip atrodyti, kaip apsirengti, ką pasakyti ir svarbiausia – ko nepasakyti. Turi bandyti suprasti, ką galvoja ir kokius signalus siunčia kitas žmogus, turi saugotis, kad neužkabintum kokios jautrios temos, bet ir nepasirodytum nuobodus. Negana to, viso šio proceso metu galvoje skamba choras visokiausių balsų, siūlančių absoliučiai priešingas mintis, idėjas ir patarimus. Iš proto išeiti galima. Būtent taip jaučiasi ir pagrindiniai šios italų romantinės komedijos veikėjai Lara ir Pjeras (aktoriai Pilar Fogliati ir Edoardo Leo). Tik balsus jų galvose žiūrovas ne tik girdi, bet ir mato – kaip žmones, simbolizuojančius vieną ar kitą herojaus būdo bruožą. Pavyzdžiui, Laros atveju patarimus jos galvoje žarsto ir viena kitą bando užginčyti kompromisų nepripažįstanti Alfa, gundytoja Trilė, nuotykių ieškotoja Skegija ir svajoklė Džiuljeta.