„Tai žeidžianti ir sužalota meilė, bet vis dėlto – tai meilės istorija“ – taip režisierius Iciar Bollain apibūdina šį savo filmą, septynių Goya apdovanojimų laimėtoją. Jį galima nusakyti keliais žodžiais: tai pasakojimas apie prievartą ir išnaudojimą namuose. Bet to neužtenka. Tai filmas apie ištvermę, viltį ir kančią aukojant save vardan to, kad kitas pasikeistų. Europietiškai ramiai ir kasdieniškai, o kartu ir ispaniškai aistringai šis filmas jus ves dviejų herojų – Pilar ir Antonio – meilės ir aistros keliais bei klystkeliais.
Pasiimk mano akis – tai frazė, kurią Pilar (akt. Laia Marull) ištaria savo vyrui Antonio (akt. Louis Tosar) meilės scenos metu. Prieš tai ji jam atiduoda lūpas, kaklą, pečius... Tai filmas apie atsidavimą, pasiaukojimą ir pagundą savintis, isteriją prarandant.
APDOVANOJIMAI 2004 metais
Europos kino meno akademija* Nominacijos Geriausio režisieriaus ir Geriausios aktorės apdovanojimui* Nominacija Geriausio kompozitoriaus apdovanojimui
San Sebastiano kino festivalis (2003)* CEC apdovanojimas už geriausią filmą* Specialus SIGNIS apdovanojimas už geriausią režisūrą* Sidabrinė kriauklė geriausiai aktorei (Laia Marull) ir geriausiam aktoriui (Luis Tosar)
Ispanijos kino apdovanojimai* 7-ios Goja statulėlės (geriausias filmas, geriausias režisierius, geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausias scenarijus ir kiti)
Antonio grįžta pas pabėgusią žmoną su viltim ir pažadu pasikeisti. Ji, vedina meilės ir įveikdama aplinkos – ypač sesers Anos (akt. Candela Pena) – spaudimą, šį pažadą priima – kaip ir nervingą Antonio meilę. Tačiau jį nuolat kamuoja apsėdančio pavydo priepuoliai, Pilar sukeliantys baimės drebulį. Tačiau Antonio kovoja su savimi – vaikšto į psichoterapijos grupes, bando pats sau ir žmonai atskleisti savo įniršio priežastis, ir aistringai myli. Vis dėlto pavojaus ir savinimosi dvasia nuolat tvyro ore. Ji nuolat priešinasi išsipildymui ir, balansuodama ant bedugnės ribos, nuolat žada kažką negero...
Pilar nuolat kamuojama prieštaros tarp skausmingos savo meilės ją kankinančiam (nors ir prieš savo valią) vyrui ir troškimo pabėgti, tarp būtinybės suprasti Antonio norus bei silpnybes ir išreikšti bei mėgautis savaisiais. Antonio, negalėdamas prasiskverbti iki savo nesveiko pavydo šaknų, vis tampa juodosios savo meilės pusės įkaitu. Šis filmas mums dar kartą rodo, kad yra ir tokia – tamsi meilės pusė. Negana to, jis mums įspėdamas primena – ji kartais negailestinga.
Nuolat auganti įtampa, charakterių dramatizmas, sudėtingi psichologiniai vingiai – tai tarsi sutirštinta kasdieninės realybės versija, kurią mums siūlo režisierė Iciar Bollain. Čia nerasite ypatingų specialiųjų efektų ir judraus montažo. Bet filmui įpusėjus išties pasijusite pusiaukelėje – nors kiek įsigilinus, pasakojimo gijos įtrauks jus į filmą iki pat atomazgos.
6.0
44%
35
