Džonas Vilmotas (akt. Džonis Depas) – vienas iškiliausių ir skandalingiausių 17 a. anglų literatūros veikėjų. Kilmingo kraujo poetas, Ročesterio grafas neprivalo uždarbiauti duonos kąsniui, poeziją jis gali kurti savo malonumui. Tačiau Džonas nejaučia gyvenimo džiaugsmo. Gyvenimas aristokratui kelia nuobodulį ir jo niekas nebedomina.
Taigi dienų dienom Džonas tiesiog girtuokliauja, leidžia laiką su laisvo elgesio moterimis ir rašo eiles - iššaukiančias, nepagarbias, nepadorias ir įžeidžiančias. Ročesterio grafui nėra neliečiamųjų. Jis išjuokia visus: draugus ir priešus, turtuolius ir prastuomenę, artimuosius ir tarnus. Jo kandžios plunksnos neišvengia net karalius Karolis II (akt. Džonas Malkovičius). Džono Vilmoto nejaudina nei aplinkinių nuomonė, nei artimųjų jausmai.. Atrodo, jog jam nusispjaut net į patį save.
Tačiau visuomenė tokiems palaidūnams nepakanti. Tad Džonas kartu su žmona Elizabeta (akt. Rozamunda Paik) ištremiami iš Londono. Ar tai ką nors pakeitė poeto gyvenime? Na, tik gyvenamąją vietą. Džonas ir toliau gyvena kaip gyvenęs: vienoje jo rankoje stiklas vyno, kita laiko apkabinęs svetimą moterį, o liežuvis dar skaudžiau plaka visus, kas tik pasitaiko Džono kelyje.
Vieną dieną aštrialiežuvis Džonas iš karaliaus gauna užsakymą parašyti pjesę. Tačiau Karolis II matyt buvo pamiršęs, jog Džonui Vilmotui nėra nieko šventa. Ne, Džonas neapvylė jo ir parašė pjesę. Bet karalius nė neįtarė, kad žmogus, išjuoktas Džono komedijoje, bus jis pats – Karolis II. Neįsivaizduojamas įžūlumas!
Šių įvykių sūkuryje Džonas atsitiktinai aplanko Londono teatrą. Čia jo dėmesį patraukia jaunutė aktorė Elizabeta Bery (akt. Samanta Morton), Džono akyse patirianti visišką fiasko. Pimąją rolę gyvenimę atliekanti mergina nušvilpiama nuo scenos. Tačiau poetas įžvelgia daugiau nei eiliniai žiūrovai. Jis lyg tikras profesionalas užuodžia naujus vėjus teatro skliautuose. Džonas jaučia, kad Elizbetos laukia šlovė ir jis nusprendžia dirbti su ja. Ir kas galėjo pagalvoti, kad liežuvis, negailestingai vanojęs neįtikusius, gali kuždėti į ausį saldžius, gundančius žodžius?
Tuo tarpu karaliaus ir aukštuomenės nepasitenkinimas Džono Vilmoto išsišokėlišku ir nepadoriu elgesiu ima augti. O ir patį poetą pradeda kamuoti palaidūniško gyvenimo padariniai. Ligų pakirstas Džonas Vilmotas išgujamas iš Londono į užmiesčio dvarą, kur ištikimos žmonos draugijoje leidžia paskutines dienas.
Galbūt, jei būtų pasirinkęs kitokį gyvenimo kelią, jis dabar negulėtų mirties patale. Gal nebūtų ištremtas iš mylimo miesto ir nemerdėtų vienišas, bei visų nemėgiamas. Tačiau mirties akivaizdoje Džonas Vilmotas nesvarsto ir neapgailestauja dėl gyvenimo vingių. Jis daro tai, ką mokėjo geriausiai – jis juokiasi.
Tik iš ko šį sykį?..
