Bastūnas muzikantas ir baladžių dainius Bruno Strošekas paleidžiamas iš kalėjimo. Kalėjimo viršininkas jį perspėja, kad nebebandytų gerti alkoholio, kuris buvo visų jo prasižengimų priežastis. Bruno patikina kalėjimo viršininką savo ”didžiuoju vengrišku garbės žodžiu”, t.y., vos tik spėjęs išeiti už kalėjimo vartų, jis iš kart pasuka į alubarį, kad galėtų alaus buteliu atšvęsti savo sugrįžimą į pasaulį.
Vis dėlto Bruno nusprendžia pradėti naują gyvenimą. Kai jis susitinka prostitutę Evą, kuri Bruno bute pasislepia nuo žiauraus sutenerio, prasideda jų nesėkminga meilės istorija. Tačiau Evos buvęs draugužis nepalieka jos ramybėje, Bruno ir Eva, kartu su Bruno kaimynu senuku Scheitzu, nusprendžia išvykti pas senuko sūnėną į Ameriką, į Viskonsino miestą, ir ten pradėti naują gyvenimą. Nes, anot Evos tvirtų įsitikinimų, Amerikoje kiekvienam pavyksta prasigyventi.
Taip Plainfelde, kuris, tiesą sakant, tėra dviejų greitkelių sankryža, kurioje stovi keli fermerių namai, degalinė ir motelis, skirtas tolimųjų reisų vairuotojams, prasideda jų naujas gyvenimas. Tačiau netrukus jų svajonės sudūžta ...
"Amerika šiame filme tiek pačiam Bruno, tiek ponui Scheitzui, tiek žiūrovui lieka paslaptinga ir svetima šalimi. Kaip ir žlugimui pasmerkti konkistadorai panašiame į “Strošeką” filme ”Agirė, Dievo rūstybė”, lygiai taip ir Bruno, kartu su senuku keliauja tiesiai į katastrofą – iš turistinių atvirukų Amerikos (įspūdingi pastatai, ilgi greitkeliai, simbolizuojantys begalybę, saulėlydis greitkelio horizonte) jie patenka tiesiai į priešiškai nusiteikusių žmonių gyvenvietę, kupiną įvairių nesuprantamų papročių ir poreikių.
(Hans C. Blumenberg)
"W.Herzogo meilė savo pilietinių normų stokojantiems herojams daro šį filmą kokybišku. Bruno ir senuko Scheitzo nuotykiai Amerikoje yra komiški ir kartu siaubingi. W.Herzogas netikėtai sąmojingai parodo jų nuostabias išdaigas, tačiau šie herojai, kaip ir kiti W.Herzogo filmų herojai, žlunga – tuo dar kartą parodoma, kad jie - nevisagaliai titanai.”
(Hans C. Blumenberg)
Filmo gamtovaizdžiai taip pat pabrėžia šį virsmą: "jie nebeatspindi ryšio su herojų vidiniu pasauliu, kaip ankstesniuose W.Herzogo filmuose, bet labiau rodo nuogą tikrovę (pavyzdžiui, lygi, apledėjusi, smėlinga ir plyna JAV panorama). O pats gamtovaizdis, visada dominavęs W.Herzogo filmuose, čia atsiduria antrame plane. Todėl filmą ”Strošekas” galima būtų laikyti bandymu išsiveržti iš gamtos traukos, būtent paties W.Herzogo bandymu išsiveržti, kuris dar filme ”Stiklo širdis” bandė kurti gamtos mitą. Dabar jis grįžo pas žmones, o ne pasiliko su fantastinėmis būtybėmis ir vaiduokliais...
(Wolfram Schutte, sutrumpinta)
Apdovanojimai: 1978 m. Vokietijos kino kritikų prizas, kurį W.Herzogas pasidalija su aktoriumi Bruno S.
57
