Ko gero, asmeniškiausiame savo filme italų kino metras Bernardo Bertolucci sugrįžta į jaunystės laikus - 1968 m. gegužės mėnesį. Legendinės Prancūzijos Kinematekos (Cinematheque Francais) įkūrėjo Henri Langloiso atleidimas iš užimamų pareigų inspiravo mitingus prieš Vyriausybines organizacijas visoje šalyje, ko pasekoje teko nutraukti netgi prestižinį Kanų kino festivalį. Jauni žmonės drąsiai protestavo ir stojo į kovą su policijos pareigūnais, todėl Paryžiaus gatvės tapo mūšio lauku.
Panašiai kaip ir erotinėje dramoje "Paskutinis tango Paryžiuje", didžioji dalis šio filmo veiksmo vystosi viename Paryžiaus bute, už kurio sienų jau statomos barikados, kaupiami akmenys, sprogstami užtaisai ir kiti ginklai, prasideda kruvinos ir mirtį siejančios riaušės.
Jaunas amerikietis Metju atvyksta į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos ir žiūrėti filmus. Jis yra tiesiog pamišęs dėl kino ir beveik visą laiką praleidžia Kinematekoje, kur susipažįsta su panašiais kino fanatikais Teo ir jo seserimi dvyne Izabele. Jaunuolis nusprendžia priimti naujų draugų pasiūlymą pagyventi kartu, nes jų tėvai visą mėnesį planuoja atostogauti prie jūros. Pradžioje viskas atrodo gražu ir linksma, o dar labiau nuotaiką pagerina filmai, alkoholis, meilė ir svajonės. Bet po to vienoje lovoje miegantys dvyniai įtraukia Metjų į keistų seksualinių žaidimų pinkles. Vieną vakarą kino viktorinoje nugalėjęs Teo sugalvoja originalią nuobaudą pralaimėjusiam Metjui, kuriam teks pasimylėti su žaviaja Izabele jos brolio akivaizdoje.
Tai seksualus, nostalgiškas, aistringas, poetiškas, intymus ir skandalingas filmas, kuriuo Bernardo Bertolucci sumaniai provokuoja ne tik žiūrėti į ekraną, bet ir mąstyti. Po premjerinių seansų Venecijos, San Sebastjano ir "Sundance" kino festivaliuose šis kūrinys sukėlė daug prieštaringų reakcijų, tačiau kai kurie garsūs kino kritikai jį vadina absoliučiai geriausiu režisieriaus darbu.
6.8
100%
42
