Viena geriausių praėjusių metų Kanų kino festivalio juostų „Tokijo sonata“ pasakoja apie itin aktualią šių laikų problemą – krizes. Ekonomines, psichologines, šeimynines ir egzistencines. Japonų režisierius Kiyoshi Kurosawa žiūrovams pateikė paprastą ir kartu ypatingai žavią vienos šeimos istoriją, kurioje susipina tragiškumas, nesunkiai apčiuopiamas komizmas bei lašas magiškojo realizmo.
Filmo siužetas sukasi apie eilinę keturių asmenų japonų šeimą. Šeimos galvą kamuoja nepilnavertiškumo kompleksas, praradęs darbą, jis nesiryžta apie tai pasakoti namiškiams ir kas rytą išeina iš namų, dienas leisdamas eilėse prie maisto, ieškodams darbo ar kitų bedarbių draugijoje. Jo žmona nieko apie tai neįtaria ir mėgaujasi miesčionės vidutinybės gyvenimu. Vyresnysis sūnus turi tapatybės problemų, nuolat ieško savęs, ketina stoti į armiją, o jaunesnysis paskendęs paaugliškame maište bei susižavėjime savo muzikos mokytoja. Istorijos tempas pamažu auga, kol pasiekia nuostabą keliančią kulminaciją.
Be sėkmės Kanuose, kur „Tokijo sonata“ buvo apdovanota specialiu pagarbos prizu (Un Certain Regard Jury Prize), juosta triumfavo Azijos filmų apdovanojimuose, kuriuose buvo nominuota geriausio filmo ir geriausio scenarijaus kategorijose, Mar del Plata kino festivalyje buvo pripažinta geriausiu filmu, o K. Kurosawa – geriausiu režisieriumi. Tuo tarpu filme vaidinusi Kyoko Koizumi Hochi filmų apdovanojimuose laimėjo geriausios aktorės titulą.
7.8
82
98%
