Apdovanojimai – Venecijos kino festivalio Linos Mangiacapre apdovanojimas, Žmonių teisių filmų tinklo apdovanojimas, EIUC apdovanojimas – Specialus paminėjimas; Amsterdamo tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Amnesty International – DOEN“ apdovanojimas; Sandenso filmų festivalio pagrindinio žiuri prizo nominacija; „Full Frame“ dokumentinių filmų festivalis, „Seeds of war“ apdovanojimas; „Jussi“ apdovanojimai (Suomija) už geriausią dokumentinį filmą, geriausią muziką; geriausio operatoriaus darbo nominacija; Tesalonikų dokumentinių filmų festivalio FIPRESCI apdovanojimas; Jerevano tarptautinio kino festivalio didysis prizas „Auksinis persikas“.
Šis dokumentinis filmas atskleidžia, kaip Čečėnijos karas psichologiškai paveikė vaikus Rusijoje ir Čečėnijoje. Filmas suskirstytas į tris dalis, arba „kambarius“. Pirmame kambaryje – karo akademijos Kronštate (šalia Sankt Peterburgo) 10–12 metų berniukai. Antrame kambaryje – sugriauta Čečėnijos sostinė Groznas. Miestas, kur šeimos priverstos kovoti dėl išlikimo, gyventi vos tam tinkančiuose namuose. Miestas, kurio gatvėmis rieda rusų tankai, kelius blokuoja kareiviai, o viena drąsi moteris bando išgelbėti našlaičius vaikus nuo smurto. Trečiame kambaryje – islamiškoji Ingušijos Respublika bei ten pabėgėlių stovyklose gyvenantys pamestinukai ir našlaičiai. Tarp jų: berniukas, rastas begyvenantis kartono dėžėje, 19 metų mergina, išprievartauta rusų kareivių, kai jai buvo 12, ir pilnas kambarys vaikų, prilipusių prie televizijos ekranų ir stebinčių mirtinus krizės, kai čečėnų teroristai užgrobė Maskvos teatrą, padarinius.
