Į tuberkuliozės sanatoriją atvyksta nauji pacientai. Jie išbadėję, nešvarūs, bijo švarių ir šviesių palatų. Viršininkas pasitinka vaikus ir paaiškina elgesio taisykles. Prasideda įprasta diena: vaikai užsiėmę sode ir laboratorijoje, prižiūri naminius gyvūnus, tvarko sanatoriją, mokosi higienos taisyklių ir prižiūri savo drabužius. Vaikai taip pat rengia “radijo laidas”, spektaklį, kuriame bus dainuojama ir deklamuojama, ir “Lėlių maištą”. Susirinkime sanatorijos gyventojai nusprendžia, kad kiekvienas atiduos po vieną dieną sanatorijoje streikuojančių kalnaksių vaikams.
Šį fabularizuotą dokumentinį filmą sukūrė tuomet avangardistas, o vėliau – lenkų kino klasikas (“Kryžiuočiai”) Aleksander Ford. Filmas apie naujoviškus pedagogikos metodus rodė ir vaikų iš neturtingų kvartalų skurdą, jų solidarumą su streikuojančiųjų vaikais. Buvimas sanatorijoje tapo savotišku ugdymu, o vaikų psichikoje vykstančios permainos suteikė filmui platesnį skambesį. Dėl socialinės kritikos akcentų, dėl to, kad scenarijų (pagal sanatorijos padagogų projektą)rašė komunistė ir Stalino gerbėja Wanda Wasilewska, ir todėl, kad sanatoriją globojo svarbiausia tuometinės Lenkijos darbininkų partija Bundas, filmas cenzūros buvo neleistas rodyti Lenkijoje. Jis buvo rodomas Prancūzijoje, o ten vienas aktyviausių filmo propaguotojų buvo Luisas Bunuelis.
