Tai kino poema apie žemyną naktį, apie nykstančią ir sykiu labai išsivysčiusią kultūrą - apie „Vakarus", kurie patys save laiko žmonių civilizacijos viršūne ir kartu pragmatiškai keroja kaip paslaugų visuomenė.
Darbas naktį kaip atsvara vakaro užsimiršimui, gimimas ir mirtis, o taip pat klausimai, kantriai laukiantys atsakymo prietemoje, kalbų samplaika, žinių srautas ir politinės derybos - visa tai perteikiama vaizdais, kurių gausioms detalėms reikia atsiverti.
