Dvylikametė Mari su tėvais ir senele gyvena sename name, kuris turi labai originalų charakterį. Namas save išdidžiai vadina vila Henrieta ir rūpinasi savo gyventojais, nes yra įsitikinęs, kad be rūpesčio jie visi pražūtų.
Išties, šeima originalumu nenusileidžia Henrietai – mama visą laiką skraido, tėtis paslaptingai liūdi, o senelė nuolat kuria visokius greito praturtėjimo projektus, kurie sprogsta it muilo burbulai. Vila Henrieta apie tai vis pasikalba su Mari, išreiškia savo požiūrį į šeimos gyvenimą įvairiais sienų padrebinimais, netikėtais fontanais, lempų mirgėjimais ir kitokiais beveik mistiškais veiksmais.
O Mari dar turi ir asmeninių rūpesčių – Konradas ir Stefanas niekaip nesutaria, kuris turi teisę vadintis jos draugu ir nuolat aiškinasi santykius kumščiais. Mergaitės argumentai, kad jie abu yra jos draugai berniūkščių vaidams nedaro jokios įtakos.
Visa tai dar būtų galima kentėti, bet netikėtai išryškėja labai liūdnas faktas – vila Henrieta turi būti parduota už skolas, kurias visa šeima draugiškai pražiopsojo. Henrietai tokia perspektyva visai nepatinka. Mari irgi neįsivaizduoja savo gyvenimo be senojo namo su tokiomis šiltomis apsilaupiusiomis sienomis ir meile, sklindančia iš kiekvieno jų plyšelio. Močiutės idėjoms realizuoti reikia laiko, mama vis dar skraido, todėl Henrietos gelbėjimo akcija užgriūva ant Mari pečių. Jos gerbėjai laikinai susivienija, pati Henrieta porą kartų išspiria iš savęs pačius bjauriausius pirkėjus, prasideda konkretūs namų gelbėjimo operacijos veiksmai. Veiksmai juokingi, desperatiški ir beveik fantastiški. Bet juk kovoti už visą šeimą mylinčius namus reikia.
100%
56
