Pagrindinė šios alegorijos personažė, pamačiusi, kas nutinka dedeklėms ir jų kiaušiniams paukštyne, pabėga. Laimingo (o gal ir nelabai) atsitiktinumo dėka višta pakliūva į nuošalų vienkiemį, kažkada buvusį jaukų restoraną. Paukštidėje, kur ją ir apgyvendina namų šeimininkas, prasideda vištelės asmeninio gyvenimo nuotykiai. Juose paralelių su žmonių sugyvenimo ir poravimosi taisyklėmis, galios ir pranašumo demonstravimo būdais – daugiau nei galėtum pagalvoti. Višta trokšta šeimos, bet laikoma dėl kiaušinių, todėl jai vėl tenka regzti pabėgimo planus. Stebint sparnuotės nuotykius, atsiskleidžia pasaulis iš jos perspektyvos. Įdėmus vištukės žvilgsnis tyrinėja grėsmes, įtampas, moralinius nuopuolius ir trumpas laimės akimirkas ją supančių žmonių gyvenime. Kaip bebūtų paradoksalu ir net tragikomiška, bet žmonių pasaulyje įvykusi kruvina drama pagaliau suteikia vištai viltį gyventi ilgai ir laimingai.
Vengrų režisierius György Pálfi garsėja nepatogiomis, net šokiruojančiomis idėjomis, į nieką kitą nepanašiais stilistiniais sprendimais, o jo filmai „Žagsulys“ „Taksidermija“, „Laisvas kritimas“ pelnė kelias dešimtis tarptautinių apdovanojimų. Naujausiame filme „Vištelė“ atsiskleidžia autoriaus talentas suderinti eksperimentiškumą ir žiūroviškumą, vizualumą ir tikras emocijas. Ši universali istorija nufilmuota graikų kalba, o režisierius prasitarė, kad ją iš dalies įkvėpė klasikinių graikų tragedijų principai.
Filmo premjera įvyko Toronto kino festivalyje.
8.1
82%
82
