Tai – filmas apie prievartą ir žiaurumą. Apie žaizdas ne tik žmonių, bet ir visos šalies kūne. Apie kraujuojančius randus jos gyventojų sielose, kuriems užgyti prireiks šimtmečių… “Tai – labai žiaurus ir šokiruojantis filmas. Deja, viskas, kas jame vyksta – Belgrado ir visos Serbijos realybė, - sako režisierius Srdjanas Dragojevičius, - Nenorėjau nieko keisti ar švelninti. Tai – pasekmės to siaubingo režimo, kuris mus valdo jau septynerius metus”.
“Žaizdos” – filmas apie 1991 - 1996 m. Serbiją. Laikotarpį, kai ši šalis patyrė visišką moralinę ir materialinę katastrofą. Pagrindiniai juostos herojai – du jaunuoliai, trokštantys priklausyti nusikaltėlių pasauliui. Pasauliui, kuris juos žavi ir vilioja. Vieninteliai jų autoritetai – senesni ir labiau patyrę Belgrado nusikaltėliai. Mėgstamiausia TV laida – pokalbių šou “Gatvės pulsas”, kurio svečiai – patys žiauriausi ir labiausiai pašėlę Belgrado “gatvių vaikinai” (beje, toks pokalbių šou iš tiesų egzistavo Belgrado televizijoje). Jų svajonė – būti iš tiesų “kietais” ir tapti šios laidos herojais. Ir štai du paaugliai pradeda įgyvendinti savo kraupią svajonę. Jų “karjerą” kriminaliniame pasaulyje nutraukia žiaurus tarpusavio ginčas. Vienas iš draugų sužeidžia kitą keturiais šūviais. Tačiau šis lieka gyvas ir trokšta keršto. Pagal nerašytas taisykles, vienintelis būdas “teisingai” atkeršyti – padaryti draugui keturias identiškas žaizdas…
“Po savo paskutinio filmo – tragikomedijos apie karą Bosnijoje “Gražus kaimelis, graži liepsna” – prisiekiau daugiau niekada nekurti filmų apie karą, - sako S.Dragojevičius, - tačiau per tą laiką viskas, kuo aš tikėjau, šioje šalyje virto dulkėmis. Išgirdęs tikrą istoriją apie du jaunus Belgrado nusikaltėlius, nusprendžiau sukurti dar vieną filmą apie karą. Tačiau “Žaizdos” – istorija apie kitokį karą. Apie karą, kuris jau penkerius metus vyksta toli nuo fronto linijos, tačiau jo pasekmės – baisesnės nei materialaus turto sunaikinimas. Jis sunaikino gėrį žmonių širdyse, sugriovė etikos ir moralės vertybių sistemą. Nebeliko tikėjimo ateitimi, tik klaiki tuštuma, gimdanti monstrus. Pagrindinės šio karo aukos – jauni žmonės, praradę bet kokį pasitikėjimą vyresniais. Totalitarinis režimas tūkstančius Serbijos paauglių pavertė pavojingomis, viskuo nusivylusiomis, bejausmėmis žudymo mašinomis, kurių pagrindinės aukos - … jie patys. Tai – žaizdos, kurios niekada neišgis”.
86%
65
