Šių metų balandžio pradžioje visas pasaulis minėjo 75-ąsias Andrejaus Tarkovskio – vieno garsiausių režisierių, menininko, iš tiesų laisvo praėjusios epochos herojaus – gimimo metines. A. Tarkovskis buvo fenomenas. Jo pasaulis buvo kupinas autentiškų ženklų, galinčių iššifruoti įvairiausius kodus. A. Tarkovskio filmų vaizdai atskleidžia itin turtingą dvasinį ir vertybinį pasaulį, sielos ir poezijos pasaulį, viešpatavusius visuose autoriaus filmuose. Tarsi paties Dievo jam buvo duota suvokti būties paslaptingumą ir atskleisti gyvenimo paslaptis. Iki galo suvokti A. Tarkovskio neįmanoma. Net jei perskaitytume visus jo scenarijus, peržiūrėtume visus jo filmus, vargu ar pavyktų iki galo suvokti prasmes, paslėptas kiekviename fragmente, kiekviename žodyje. A. Tarkovskį reikia susidėlioti iš atskirų dalelių. Kaskart peržiūrėdamas jo kinematografinių paveikslų detales, nuolatos gali atrasti ir suvokti kažką nauja.
Keletas faktų. A. Tarkovskis gimė 1932 m. balandžio 4 d., jo tėvas buvo žinomas poetas Arsenijus Tarkovskis (jo eilės dažnai skamba A. Tarkovskio filmuose), mama – aktorė. Jau pirmasis, diplominis, A. Tarkovskio filmas „Čiuožykla ir smuikas“(1960 m.) pelnė Niujorko studentų filmų festivalio pagrindinį prizą, o pirmasis pilnametražis filmas – „Aukojimas“ (1986 m.) – aut. past.) grįsti asmeniniais įspūdžiais, bet neturi nieko bendra nei su vaikyste, nei su praeitimi, jie greičiau susiję su dabartimi. Svarbu atkreipti dėmesį į žodį „įspūdžiai“. Vaikystės atsiminimai niekada nedarė žmogaus menininku. Paskaitykite Anos Achmatovos apsakymus apie vaikystę. Arba Marselio Prusto. Mes teikiame pernelyg didelę reikšmę vaikystės vaidmeniui. Psichoanalitikų siūlomas būdas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimų viskam – tai vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Neseniai gavau neįprastą laišką iš vieno gerai žinomo psichoanalitiko, kuris stengiasi paaiškinti man mano kūrybą psichoanalizės metodais. Tokia prieiga prie meninio proceso, prie kūrybos mažų mažiausiai liūdina. Todėl, kad kūrybos motyvai ir esmė gerokai sudėtingesni, neapčiuopiamesni už paprasčiausius vaikystės prisiminimus ir jų paaiškinimą. Manau, kad psichoanalitinė meno interpretacija pernelyg supaprastinta, netgi primityvi.
Kiekvienas menininkas ateidamas į žemę atranda ir palieka po savęs tam tikrą dalelę tiesos apie civilizaciją, žmoniją. Ieškojimo, paieškos idėja menininkui užgauli. Tai panašu į grybų rinkimą miške: jų arba randi, arba ne. P. Pikaso netgi yra pasakęs: „Aš ne ieškau, aš atrandu“. Mano nuomone, menininkas elgiasi visai ne kaip ieškotojas, jis jokiu būdu veikia ne empiriškai („pabandysiu daryti tai, o dabar šitai“). Menininkas liudija apie tiesą, savo pasaulio tiesą. Menininkas turi būti įsitikinęs, kad jis ir jo kūryba atitinka tiesą. Aš atmetu eksperimento idėją, ieškojimą meno srityje. Kiekviena paieška šioje srityje, viskas, kas pompastiškai vadinama „avangardu“, – melas.
Niekas nežino, kas yra grožis. Mintis, kurią žmonės susikuria mąstydami apie grožį, grožio idėja keičiasi kartu su istorija bei filosofinėmis pretenzijomis ir tiesiog su kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykiais. Ir tai mane verčia galvoti, kad iš tiesų grožis simbolizuoja kažką kita. Bet ką gi? Grožis – tiesos simbolis. Kalbu ne priešingybių tiesa/melas prasme, bet tiesos kelio, kurį išsirenka žmogus, prasme. Grožis (savaime suprantama, santykinis!) skirtingomis epochomis liudija apie sąmoningumo lygį, kurį žmonės tam tikru metu įgyja apie tiesą. Buvo laikas, kai tiesa buvo išreiškiama Milo Veneros pavyzdžiu. Ir suprantama, kad jokia moterų portretų kolekcija, kad ir P. Pikaso, nebūtų turėjusi nė menkiausio santykio su tiesa. Kalbu ne apie gražumą, ne apie kažką gražaus, kalbu apie harmoningą grožį, apie slėpiningą grožį, grožį kaip tokį. P. Pikaso, užuot šlovinęs grožį, pasistengė jį išgarsinti, išpasakoti apie jį, paliudyti šį grožį, jis veikė kaip grožio ardytojas, naikintojas. Tiesa, išreiškiama grožiu, yra mįslinga, ji negali būti nei iššifruota, nei paaiškina žodžiais. Bet kai žmogiškoji būtybė, asmenybė atsiduria greta šio grožio, susiduria su juo, ji pajunta grožio buvimą, kad ir iš virpulių, kurie bėga nugara. Grožis – lyg stebuklas, kurio liudininku žmogus tampa nevalingai. Čia glūdi visa esmė.
Manau, kad žmogiškoji būtybė sukurta tam, kad gyventų. Gyventų kelyje į tiesą. Štai dėl ko žmogus kuria. Tam tikra prasme žmogus kuria kelyje į tiesą. Tai jo būdas išgyventi ir klausimas apie kūrybą („Kodėl ir kam žmonės kuria?“) yra retorinis. Kiekvienas menininkas turi ne tik savo suvokimą apie kūrybą, bet ir klausimus apie ją. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka instinktas, kūrėjo instinktas. Menininkas kuria instinktyviai, jis nežino, kodėl tam tikru metu daro būtent tai. Rašo būtent apie tai, piešia būtent tai. Tik po to pradeda analizuoti, ieškoti paaiškinimų, samprotauti ir rasti atsakymus, neturinčius nieko bendra su instinktu, su instinktyviu poreikiu kurti, išreikšti save. Tam tikra prasme kūryba yra dvasinės žmogaus esmės išraiška, fizinės esmės priešingybė. Kūryba yra tarsi dvasingumo egzistavimo įrodymas. Iš žmogaus veiklos sričių nėra nė vienos labiau nepagrįstos, betiksliškesnės; nėra nieko, kas būtų labiau savaiminga kaip kūryba. Jeigu panaikintume visas žmogiškąsias veiklas, susijusias su nauda, liktų vien kūryba.
Tik medituojant, mąstant man kartkartėmis gimsta minčių ar vaizdų apie meną. Bet visa tai taip individualu. Meninis vaizdas, pavidalas, jo išraiška gali gimti tik iš stebėjimo. Jei nesusikoncentruosime į stebėjimą, meninis vaizdas pakeičiamas simboliu, t.y. tuo, kas gali būti paaiškinama protu, tada meninis vaizdas tiesiog nebeegzistuoja – jis jau neatspindi žmonijos, pasaulio.
Tikras meninis vaizdas turi išreikšti ne tik vargšą menininką su jo žmogiškomis problemomis, norais ir poreikiais. Jis turi atspindėti pasaulį. Bet ne menininko pasaulį, o žmonijos kelią į tiesą. Susilietimo su Dvasia, kuri yra kažkur čia, aukščiau mūsų, bet vis dėlto su mumis, pojūtį – štai tikroji genijaus žymė.
Buvo laikas, kai galėjau įvardyti žmones, darančius man įtaką, buvusius mano mokytojais. Bet dabar mano sąmonėje išlikę tik „personažai“ – pusiau šventi, pusiau bepročiai. Gali būti, kad jie lengvai nugalimi, bet jie ne velnio, o, sakytum, „Dievo bepročiai“. Iš gyvųjų galėčiau paminėti R. Bresoną, iš mirusiųjų – L. Tolstojų, J. S. Bachą, L. da Vinčį… Juk visi jie galų gale buvo bepročiai. Todėl, kad jie absoliučiai nieko neieškojo savo galvose.
Jie kūrė ne galva… Jie ir gąsdina mane, ir įkvepia. Visiškai neįmanoma paaiškinti jų kūrybos. Tūkstančiai puslapių prirašyta apie L. Bachą, L. Da Vinčį, L. Tolstojų, bet iš esmės niekas negali visko paaiškinti. Niekas, ačiū Dievui, negali surasti tiesos, prisiliesti prie jos, aptikti jų kūrybos esmės! Tai dar kartą įrodo, kad stebuklai nepaaiškinami…
Plačiausia prasme, ypač menine, kūrybos prasme, laisvė neegzistuoja. Taip, laisvės idėja yra, tai socialinio ir politinio gyvenimo realybė. Skirtinguose regionuose, šalyse žmonės gyvena turėdami daugiau ar mažiau laisvės, bet egzistuoja liudijimų, kurie byloja, jog įvairiomis stebuklingomis akimirkomis buvo žmonių, turėjusių neįtikėtinos vidinės laisvės, vidinio pasaulio didybės. Manau, jog pasirinkimo prasme laisvė neegzistuoja: laisvė – tai dvasinė būsena. Pavyzdžiui, galima būti socialiai bei politiškai visiškai laisvam ir dusti nuo dūlėjimo jausmo, nuo uždarumo pojūčio, nuo jausenos, jog ateities nėra.
Kalbant apie kūrybos laisvę, ginčytis neverta. Nė vienas menas negali be jos egzistuoti. Laisvės nebuvimas iš karto nuvertina meninį kūrinį, nes jos nebuvimas trukdo kūriniui pasirodyti pačia gražiausia forma. Šios laisvės nebuvimas veda prie to, kad meno kūrinys, nepaisant jo fizinio egzistavimo, iš tiesų neegzistuoja. Kūryboje privalome matyti ne tik kūrybą. Bet, deja, XX a. svarbiausia tampa tendencija, kuria sekdamas menininkas individualistas, užuot siekęs sukurti meninį kūrinį, jį tiesiog išnaudoja tam, kad akcentuotų savąjį „aš“. Meno kūrinys tampa kūrėjo „aš“ išraiška ir, galima sakyti, pavirsta į jo menkų pretenzijų ruporą. Jums tai žinoma geriau nei man. Apie tai labai daug rašė Polis Valery. Ir atvirkščiai – tikras menininkas, o juo labiau genijus, yra talento, kuris jam duotas, vergas. Šis talentas – tai jo prievolė žmonėms, kuriuos dvasiškai maitinti ir jiems tarnauti buvo išrinktas. Štai kur, mano nuomone, pasibaigia laisvė.
Pagal www.tarkovsky.net.ru parengė J. L.
Bernardinai.lt informacija
86%
7.6
72
