Iš pirmo žvilgsnio, Clinte’o Eastwood’o filmas “Laiškai iš Ivo Džimos” atrodo gan senamadiškas pamąstymas apie pareigą tėvynei. Pati tema gal ir nepasenusi, bet filme vaizduojamas karinis konfliktas tarp Japonijos ir Amerikos Antrojo Pasaulinio karo metais daro tokį įspūdį. Įvykiai jau senoki, Japonija jau, atrodytų, visai kitokia, o Amerika lyg ir toliau kariauja, bet jau visai kitokius karus, nei anądien. Dar labiau tokį įspūdį sustiprina tai, kad filmas nespalvotas ir dar kiek “blankoko kadro” - nelyg rodomi kokios archyvinės medžiagos kadrai.
O ir pati tema - pareiga tėvynei... Būtų šventvagiška teigti, kad tai - pasenęs dalykas, bet kartu nesinori pernelyg supaprastinti situacijos ir tų dienų įvykius prilyginti šiandienai. Manding, tai ir režisieriaus sumanymo dalis. Nemaža filmo intriga yra ta, kad amerikiečių režisierius kuria filmą, kuris iš esmės pasakoja apie Japonijos dalyvavimą šiame kare. Amerikiečių kareiviai filme pasirodo tik nedideliuose epizoduose. Be to, Eastwoodas dėmesį skiria ne tiek atskiriems likimams, kiek Japnijos tapatybės temai. Imperija žlunga ir paskutiniai autokratinio režimo veiksmai atrodo kaip sunkaus ligonio traukuliai. Iš čia ir pagrindinė filmo intriga - kokia gi ta pareiga tėvynei, kai padorumas ir sveikas protas yra, greičiau, kitoje fronto pusėje?
Pirmąją gana ilgo (daugiau nei dvi valandos) filmo pusę žiūrėti labai įdomu. Iš esmės, tai - žvilgsnis į vienos epochos pabaigą Japonijos istorijoje. Imperija - bežlunganti, imperatoriaus institucija tėra savo buvusios didybės deformuotas šešėlis, bet Japonijos kariuomenė ir eiliniai japonai toliau gyvena pagal senas nuostatas. Tai nėra teisingo ir neteisingo konfliktas, o istorijos sūkurys, kuriame miršta sena ir gimsta nauja.
Tradicinė garbės samprata, lyg inertiškas mechanizmas, vis dar tiksi, bet vietoje herojų “gamina” gyvuliškai su kareiviais besielgiančius karininkus, kurie stodami pralaimėjimo akivaizdon žino tik vieną išeitį - nusižudyti. Bet tai - ne ištikimybė iki paskutinio kraujo lašo, o silpnumas ir pralaimėjimas. Eiliniai kareiviai šioje mėsmalėje tiesiog bando išgyventi, pasitelkę veikiau gyvuliškuosius nei žmogiškuosius instinktus.
Įspūdį ypač daro jau filmo pabaigoje rodoma scena, kurioje japonų kareivis vien tik su kastuvėliu rankose puola ginkluotus amerikiečius. Tai jis daro ne iš ištikimybės Japonijai, o vedamas pagarbos savo generolui, kuris bene vienintelis padoriau elgėsi su savo pavaldiniais. Bet net ir pareigą tėvynei šiuo atveju pakeitę pagarba doram žmogui, bendražygiui, neatrandame jokio išsigelbėjimo. Amerikiečiai juokiasi ir svarsto, nušauti šį laukinį ar ne... Japono poelgis nekelia susižavėjimo ar pagarbos, jis tuščias ir be prasmės.
Bet kas gi toliau, kokia nauja epocha, režisieriaus manymu, ateina? Kokia nauja garbė, naujas orumas keičia pasenusias formules? Vienu metu, jau filmui einant į pabaigą, atrodo, pradeda skambėti humanistinės gaidos, ypač scenoje apie amerikiečių kareivio priešmirtinę išpažintį, kur eiliniai japonai vietoje “pabaisos priešo - amerikiečio” sutinka į save panašų žmogų.
Bet filmas (ir režisierius) pasirodo esą “tvirtesnio stuburo” ir nepasiduoda paprastos pabaigos pagundoms. Moralo filme nėra beveik jokio, tik vaizdavimas ir dėmesys detalėms, psichologiniams ir moraliniams atskiros situacijos niuansams. Ir po truputį, filmui baigiantis, suskamba tylios, sakytume, “virš-istorinės” gaidelės.
Tai tiesiog istorijos epizodas, jis netgi nėra “skaudus”, nes sunku įsivaizduoti, kad galėjo būti kitaip. Todėl lyg ir nėra ko gailėtis. Bet kartu toks moralizavimo, “pataisymo” trūkumas netrukdo suvokti istorijos žmogiškosios prasmės.
Bet tas žmogiškumas nekyla nei iš ištikimybės tėvynei, nei iš humanistinio idealo. Net ir ne iš to, kad vieni buvo žiaurūs gyvuliai, kiti - viltį praradę savižudžiai, treti - garbingi karininkai, o ketvirti - ištikimi draugai. Jiems bendra tai, kad visi jie atliko savo vaidmenį, ir tokio jau ryškaus skirtumo tarp jų ir nebuvo.
Bernardinai.lt informacija
86%
7.4
72
