Vudis Alenas (Woody Allen), matyt, būtų vienas realiausių pretendentų į populiariausio režisieriaus titulą. Žinoma, būtų ir kitų pretendentų. Pavyzdžiui, Styvenas Spylbergas ar Martinas Skorcezė taip pat galėtų užimti pirmąją vietą. Vis dėlto Alenas unikalus tuo, kad jis gerbiamas tiek “plačiosiose žiūrovų masėse”, tiek “siauruose kritikų sluoksniuose”. Šis, daugiausia komedijų (pirmiausia į galvą ateina 1977 m. “Annie Hall”), bet taip ir kelių rimtų dramų (pavyzdžiui, 1992 m. “Vyrai ir žmonos”) autorius sugeba kurti lengvus, atpalaiduojančius ir gerą nuotaiką sukuriančius filmus, kurie kartu kuria įspūdį, kad filme šiek tiek užgriebta ir “gyvenimo tiesos”. Toks labai patrauklus lengvumo ir rimtumo derinys bene geriausiai apibūdina Aleno sėkmės formulę.
Paskutinio Aleno filmo, pavadinto “Pasiklydę vertime” (Lost in Translation). Ten ji išties nuostabi.
Derėtų iškart prisipažinti, kad “Lemiamas taškas” nenuvylė. Tai aukščiausios prabos kinas. Tiesą sakant, pradėjęs žiūrėti šį kino kūrinį, labai greitai pamiršti, kad čia “toks naujas ir neįprastas Aleno filmas”, o tiesiog mėgaujies kinu. Kiekvienos scenos, frazės, aktoriaus judesio konstrukcija tokia meistriška, kad džiaugiesi kiekviena filmo minute.
Žinoma, tai labai jau snobiškas apibūdinimas. Bet dėl to ne gėda, Aleno filmas išties reginys gurmanams, nors tikrai ne tik jiems, kiekvienas atidesnis žiūrovas nesunkiai pastebės ir pajaus, koks puikiai suderintas mechanizmas “įsuka” šį filmą. Vis dėlto čia norėtųsi sustoti ir panagrinėti šį filmo aspektą kiek detaliau. Mat, bežiūrint “Lemiamą tašką” - stilingą, labai patrauklų, tiesiog gražų filmą - kyla klausimas, ar stilizuodamas savo kiną, kurdamas įvaizdį, įspūdį, gražų vaizdą, sakytume, “kino dvasią”, Alenas nepamiršo “kino raidės”.
Paliekant metaforas nuošalyje ir atveriant kortas, Alenui norėtųsi papriekaištauti, klausiant, ar, kurdamas gražų kino reginį, režisierius nepamiršo “jo didenybės” siužeto. Jau mačiusiems filmą, klausimas gali pasirodyti keistas. Filmas išties turi labai gerai suregztą siužetą, jis sunkiai nuspėjamas ir intriguojamas. Bet galiausiai tai, kaip baigiama pagrindinio filmo herojaus istorija, parodo, kad Alenas pasirinko (jis yra scenarijaus autorius) stilių, o ne “gyvenimo tiesą”. Filmo pabaiga ne tik neatrodo neįtikinama. Ji kelia įtarimą, kad Alenas veidmainiauja ir pateikia mums ne tai, kas buvo žadama filmo pradžioje. Pradėjęs ne tik stilingu, gudriu, intriguojamu, bet ir tikrai gyvu filmu, Alenas užbaigia pateikdamas mums “brangų niekutį”, šiaip dekoraciją, kitaip tariant, tiesiog klastotę.
“Lemiamas taškas”, be jokios abejonės, vertas žiūrovo dėmesio. Tai puikus filmas, o minėtas priekaištas ne mažiau intriguoja nei pats filmas. Mat, ypač atidžiai sekantiems Aleno kino filmus žiūrovams, tai gali būti gera proga paieškoti režisieriaus kūrybos rakto. Pabandęs įšokti į “naujus vandenis”, detektyvinį siužetą, noir stilių, naują geografinę erdvę, režisierius galėjo išduoti šiek tiek daugiau apie save, nei jam pačiam norėtųsi.
Juk bene įdomiausias dalykas Aleno kine yra klausimas, kiek rimtai galima žiūrėti į šio kino kūrėjo kūrybą. Jo filmai malonūs, lengvi, bet taip pat atrodytų rimti. Bet kur riba, ar tikrai Aleno filmuose mes galime aptikti rimtą dažnai labai sudėtingų gyvenimiškų temų svarstymą. Arba, kitaip tariant, kyla klausimas, ar Aleno žymusis humoras - tai problemų sprendimas, ar bandymas jas paslėpti.
“Lemiamas taškas” atrodo kaip gan rimtas patvirtinimas, kad Aleno kino kūrybos esmė yra vis dėlto stilizacija ir pramoga. Šis didis komedijų autorius, didis pasakotojas ir aktorius yra tikras kino profesionalas, kino gurmanas, kuriam nekyla noro pabandyti sugriauti savo puikius kino statinius ir suintriguoti ne šiaip, kinematografiškai, o iš tikrųjų. Žinoma, pačiam Alenui tai, matyt, nėra jos priekaištas. Tiesą sakant, ir kino kritikams tai greičiausiai neklius. Bet, kita vertus, nelieka abejonės, kad “Lemiame taške” mes galime pamatyti ne tik Aleno kino meistriškumą, bet ir jo meistrystės ribas.
Bernardinai.lt informacija
86%
7.4
72
