Pats sumanymas atrodo dviprasmiškas. Pernelyg dideli žanro skirtumai tarp abiejų kino kūrinių perša mintį, kad lyginimas neįmanomas, sunku bus rasti sąlyčio taškų, o išvados atrodys dirbtinės. Bet būtina šias mintis nuvyti šalin, nes lyginti galima vien todėl, kad ta pati akių pora žiūrėjo abu filmus ir juos vertino iš savo subjektyvaus, todėl ir vertingo požiūrio taško.
Abu filmai lietuviški, abu premjeriniai, tad tai ne tik kino pramoga, bet platesnio kultūrinio proceso, jei norit, net tam tikros diskusijos ar net kovos dalis. Kino kritika, kaip ir komentarai žiniasklaidoje, taip pat šio proceso dalis. Tad objektyvumo čia ieškoti neverta, veikiau reikia sprendimo, kokią poziciją užimti, ir kiek įmanoma pagrįsti tai įtikinamais argumentais.
Abu filmus galima vertinti gana paprastai, remiantis filmų žanro skirtumais. Taip „Dievų miškas” atrodys kaip lietuvių literatūros klasiko kūrinio ekranizacija, sukurta pripažinto režisieriaus, pagrindinį vaidmenį atliekant V. Masalskiui, vėlgi vienam geriausių lietuvių aktorių. O „Dievų miškas” - taip pat apie praeitį, apie konclageryje praleistus metus. Atminties tema nėra tiek ryški romane, bet filme pabrėžiama labiau. Į scenarijų įterptos scenos, apie rašytojo bandymą išleisti romaną stalinistinėje Lietuvoje, apie bandymą sukurti spektaklį, „išmokyti“ aktorius konclagerio patirties. Filmo atsakymas labai aiškus - autentiškos patirties perdavimas beveik neįmanomas, tai simbolizuoja nevykę spektaklio aktoriai ir vis didėjantis Sruogos nusivylimas spektakliu.
Labiausiai įdomu stebėti, kaip filmo kūrėjai bando išryškinti pagrindinę temą. Lagerio gyvenimo scenos neatrodo probleminės, tai tiesiog gyvenimas. Bet į filmo pabaigą, vis dažniau įvedant pokario Sruogos bandymus atkurti savo išgyventą patirtį, anksčiau rodytas konclageris suprobleminamas. Filmo žiūrovai lyg verčiami abejoti, kas gi iš tikrųjų vyko lageryje, ar filmas, knyga yra autentiški. Klausimas aštrus ir pavojingas, nes potencialiai gali sugriauti visą filmą. Kas jei pabaigoje nepavyks pateikti įtikinamo atsakymo, kaip galima atkurti lagerio patirtį.
Sunku tiksliai įvertinti, kaip baigiamas filmas. Pabaiga atrodo pesimistiška, romano nespausdina, spektaklis nepastatomas, Sruoga vis labiau nusivylęs. Atrodo, kad ir filmo kūrėjai prieina prie panašių išvadų. Nežinia, kas vyko iš tikrųjų, praeitis gyva žmoguje, bet beveik neištraukiama į išorę.
Ir čia galima grįžti prie „Brėmeno muzikantų”. Jų praeitis suvokimas nėra suprobleminamas, jis lengvas, atkuriamas per daiktus, muziką. Bet suklystume, jei naiviai galvotume, kad štai „Keistuolių teatras” mums parodo savo jaunystę, savo praeitį. Čia „Brėmeno muzikantai” sutinka su „Dievų mišku”, nes praeitis yra praėjusi, jos jau nebėra. Bet „Brėmeno muzikantų” atsakymas kitoks, jie perkuria, perfrazuoja praeitį, taip savotiškai ją sugrąžindami. Jų filmas tai ne sugrįžimas, o susigrąžinimas, praeities atgavimas, galbūt susitaikymas su ja. Filmo pabaigoje „Paskutiniams Brėmeno muzikantams” grojant didžiuliame koncerte, girdime juos pristatantį Vytauto Kernagio balsą. Sunku buvo surasti geresnį balsą ir personaliją. Šis sovietinių laikų romantikas, indėnas, mechanikas iš Ukmergės, jis vėl čia ir ne kaip iškamša, mumija, o gyvas ir skardus balsas tūkstantinėje minioje.
Galbūt „Brėmeno muzikantų” atsakymas tinka ir „Dievų miškui”? Nes Sruogos kūrinys, nepaisant jo literatūrinės formos paprastumo, vis dėlto labai kontroversiškas. Kodėl apie tokią kraupią konclagerio patirtį rašytojas parašė tokią lengvą, pilną humoro knygą? Galbūt todėl, kad, kaip ir „Brėmeno muzikantai”, atkurtų ir pozityviai išgyventų tą praeitį. Tai savotiška terapija, prarastos, išstumtos praeities susigrąžinimas.
Bernardinai.lt
7.6
60%
72
