Pastaruosius keletą metų vykstantis siaubo žanro filmų atgimimas kelia nuostabą. Juk tai gan menkas kūrybines išraiškos priemones turintis žanras. Todėl dauguma šių naujų siaubo filmų kūrėjų priversti kartotis. Galima kurti kraupaus laukimo pripildytas istorijas, bet jos vis dėlto pasitaiko gana retai. Ne taip lengva sukurti tikrą įtampą, kuri juk kyla iš nepamatyto, bet nujaučiamo ir vis stiprėjančio pavojaus nuojautos. Ir čia mes greičiau prisimintume didįjį Hitchckoką ir, pavyzdžiui, jo “Svaigulį” (“Vertigo”, 1958). Žinoma, tai joks siaubo filmas, bet iš tokio kūrybinio šaltinio semiasi įkvėpimo kai kurie pastaruoju metu pasirodę siaubo filmai (pavyzdžiui, “Pagieža 2” (“Grudge 2”). Filmas sukurtas japonų režisieriaus (T. Šimizu (Takeshi Shimizu), pagal originalų, japonišką šio filmo variantą. Sunku vertinti filmą vienareikšmiškai. Viena vertus, jam būdingas gan žemas kūrybinis lygis. Lėkštas, net, sakytume, monotoniškas siužetas, pasenusios vizualinės išraiškos priemonės, japoniškos kultūros “svetimumo” tiražavimas. Bet kartu tai lyg ir leido filmui išryškinti pagrindinį elementą, kuris sudaro japoniško siaubo stuburą.
Tai ypač skaudaus išgyvenimo, net turėtume sakyti ypatingos psichologinės traumos pabrėžimas. “Pagieža 2” ne tiek gąsdina įprastine prasme, kaip netikėtai iš už kampo iššokančios pabaisos, kiek kelia vis stiprėjantį nerimą, kad pagrindinis istorijos herojus tiesiog “eina iš proto”. Purvini skersgatviai, kraupūs pilki namai yra ne tiek vietos, kiek nuojautos, vidiniai išgyvenimai. “Pagiežoje 2” mes matome, kaip mažas berniukas iš siaubo išplėstomis akimis stebi šalia gyvenantį kaimyną, kurio išvaizdoje iš pirmo žvilgsnio nieko baisaus. Purvinas megztinis, nusmukusios kelnės. Bet kartu už kapišono paslėptas veidas, kuris slepia kažką kraupaus. Ir mes žinome, kad tai, kas baisu, bus ne kažkokio pabaisos veidas, bet šio žmogaus akys, kuriose atsispindės išgyvenimas, kurio kraupumas peržengia proto ribas.
“Pagieža 2” siaubą nukreipia į vidų, paverčia jį tavyje slypinčiu nerimu, kuris stiprėdamas išsprogdina iš vidaus. Išties tai jau ne persekiotojas su kirviu ar prisikėlęs numirėlis, o greičiau tu pats tampi savo siaubu. Bet kur tada bėgti, kur slėptis, ką daryti?
Todėl ir “pabaisos”, kurias matome, visada yra tamsoje, beveik nematomos, užsidengusios veidą juodais plaukais ir tik kartais žybsi akys, kurios juk yra “sielos veidrodis”. “Pagiežos 2” siaubas skverbiasi į žiūrovo vidų, norima jame palikti pėdsaką.
Toks šio filmo kūrėjų siekis neturėtų stebinti, nes juk siaubo filmai visada siekė išgąsdinti, sukelti baimę. Ir naujasis japoniškas siaubo kinas tai daro naujai, vystydamas žanrą, žengia dar vieną žingsnį. Remdamiesi šia logika tuojau turėtume pamatyti ne tiek siužetinius, kino ekrane vykstančius įvykius, kiek žiūrovą įtraukiančių, hipnotizuojančių vaizdų virtinę, kuri išties siekia išgąsdinti žiūrovą, palikti jo sąmonėje dar ryškesnį pėdsaką, nei kad pavykdavo ligšioliniams žanro filmams.
Tokia “Pagiežos 2” skvarba gąsdina, nes kertasi su sveiku protu. Noras sukelti sau psichologinę traumą yra savidestrukcinis veiksmas, kurio neturėtume siekti. Tai ne moralinis argumentas, tai sveiko proto logika. Žinoma, mes visada sakome, kad tai įvykiai “ten”, kino ekrane, bet “plika akimi” matyti, kad ši riba vis labiau trinasi, žiūrovas vis labiau tampa to, kas vyksta ekrane, dalyviu. Fizinė perskyra, egzistuojanti tarp žiūrovo ir ekrano, kaip ir liudija patys šie naujieji japoniški filmai, nėra tokia svarbi. Monstrai apsigyvena mūsų galvose.
Tad ar šiuo tekstu skatinu pažiūrėti filmą? Matyt, kad taip. Smalsumas turėtų nugalėti, tai įdomus, nors ir kraupus šiuolaikinio kino reiškinys. Bet jūs buvote perspėti, reginys nebus iš lengvųjų, ypač jei stengsitės jį iš tikrųjų žiūrėti, o ne kramsnoti popkorną.
Bernardinai.lt informacija
7.6
60%
72
