Interviu su filmų „Amelija iš Monmartro“ ir „Ilgos sužadėtuvės“ režisieriumi

Jau nuo vasario 18 d. Lietuvos žiūrovai vėl turės galimybę išvysti žaviąją Audrey Tautou naujausiame jos ir „Ilgos sužadėtuvės“. Sukurtas pagal populiarų prancūzų romaną, filmas nukelia į Prancūziją, į I-o Pasaulinio karo pabaigą ir pasakoja nuostabią dviejų jaunų įsimylėjėlių istoriją.

Filmo pasirodymo proga režsierius Jean-Pierre Jeunet davė interviu.

Kiek žinau, projektą „Ilgos sužadėtuvės“ įkvėpė Japrisot romanas „Ilgas sužadėtuvių sekmadienis“. Man labai įdomu, kaip jūs su savo scenaristu pagal romaną, kuris iš esmės parašytas laiškų forma, sukūrėte tokia intensyvią dramą?

Taip, tai iš esmės buvo tik laiškai. Jūs teisus, bet turėtumete žinoti vieną dalyką. Tai yra niekas, palyginus su tuo, ką reiškia rašyti originalią istoriją. Kiekvieną kartą, kai rašai savo istoriją, abejoji, ar ji bus įdomi kitiems. (Juokiasi). Tiesiog bijai. O kurti scenarijų pagal populiarią knygą nėra sudėtinga, nes žinai, kad tai patiks ir jaudins žmones. Žinoma, kai kurias situacijas mes turėjome pamatyti kiek vizualiau...

Visus Jūsų darbus žymi digresija, nepaprastas dėmesys detalėms. Labai dažnai režisieriai, kurdami pilno metražo filmus, nepalieka vietos detalėms. Jūs gi jas labai mėgstate.

Tiesiog dievinu mažas detales. Man jos labai svarbios. Privalau save ir žiūrovą jomis nustebinti.

Jūsų filmai atrodo labai spontaniški.Ar jūs ilgai ir kruopščiai ruošiatės kiekvienam kadrui, ar labiau vadovaujatės staigiai kilusiomis idėjomis filmavimo aikštelėje?

Kiekvienas kadras yra ilgas procesas ir sunkus darbas.Girdėjau Pikaso, prieš nutapydamas „Guernicą“, buvo nupiešęs net 150 eskizų. Kai kūrėme „Ameliją“, turėjome net 18 scenarijaus variantų, „Ilgoms sužadėtuvėms‘ – 5 ar 6. Kai paruošiu parengiamąjį filmo maketą, man labai svarbu viską įsivaizduoti paveiksliukais. Tačiau kartais aš galiu viską pakeisti ir paskutiniu momentu. Kartais naujos idėjos gimsta automobilyje pakeliui į filmavimo aikštelę. Jei aktorius paskutiniu momentu pasiūlo kažką naujo, aš labai atviras, labai laimingas. Tai geriausia dovana režisieriui.

„Ilgose sužadėtuvėse“ Jūs atkuriate I-ąjį Pasaulinį karą. Šis periodas nėra labai populiarus kine, daug daugiau filmų yra sukurta apie II-ąjį Pasaulinį karą arba karą Vietname.

Taip, jūs labai taikliai pastebėjote. Yra gal vos 12 filmų, atkuriančių I-ąjį pasaulinį karą. Tai labai keista.

Kaip Jūs rinkote informaciją apie šį periodą?

Labai daug skaičiau. Turėjome penkias ar šešias labai geras knygas. Dabar Prancūzijoje susiformavo savotiška mada domėtis I-uoju Pasauliniu karu. Mes suprantame, kad labai greitai prarasime atmintį, kadangi visi likę karo dalyviai labai seni, todėl turime daug skaityti apie tai. Visos knygos apie I-ąjį pasaulinį karą yra bestseleriai.

Jūsų bendradarbiavimas su Audrey Tautou kuriant filmus „Amelija iš Monmartro“ bei „Ilgos sužadėtuvės“ atrodo labai turtingas ir kūrybingas. Kaip režisierius ir aktorė Jūs kuriate kažkokią užburiančią chemiją. Kaip Jūs pats galėtumėte apibūdinti darbą su Audrey?

Audrey gana paslaptinga. Ji labai nedaug kalba. Aš nieko apie ją nežinau. Viskas, ką žinau yra iš perskaitytų interviu. Bet kita vertus, mes labai panašūs, labai artimi, mums nereikia labai daug kalbėtis. Mums gera dirbti kartu, nes mąstome ir jaučiame panašiai. Mes tarsi brolis ir sesuo. Tai net šiek tiek keista.

Jodie Foster pasirodymas filme „Ilgos sužadėtuvės“ yra kiek netikėtas. Labai keista girdėti ją kalbant prancūziškai. Ir atrodo, ji kalba puikiai...

Taip, ji laisvai kalba prancūziškai. Be jokio akcento.

Tai kaip jūs susitikote ir kaip ji atsirado filme?

Tai buvo tik laimės dalykas. Judie lankėsi Paryžiuje ir man paskambino pasakyti, kad norėtų suvaidinti kokį nedidelį vaidmenį prancūziškame filme. Ji buvo skaičiusi mano filmo scenarijų ir jau buvo išsirinkusi Elodie Gordes vaidmenį. Be abejonės, aš ją pakviečiau. Su ja buvo labai lengva dirbti – jokios žvaigždžių ligos, jokio pasipūtimo, lengvai bendraujanti ir nuostabi. Puikus pavyzdys visiems prancūzams.