Kęstutis Starinskas. Nuodėmės išlaisvinimas – kelias į niekur

Režisieriaus Algimanto Puipos naujosios juostos „Nuodėmės užkalbėjimas“ kūrimo procesas ir premjera sutapo su neeilinio talento menininkės ir filmo scenarijaus bendraautorės Jurgos Ivanauskaitės nepagydoma liga ir mirtimi.

„In memoriam Jurgai Ivanauskaitei“ rašytoja Vanda Juknaitė teigia, kad „jos gyvenimas buvo sklidinas: kelionių, knygų, nuotykių, paveikslų... Frankfurto knygų mugėje nepriklausoma jos laikysena buvo tokia svarbi, kai nedidelei šaliai, mažai literatūrai reikėjo pralaužti tingaus sotulio ir nepasitikėjimo sieną“.

Išėjusi į Vakarus su romanu „Ragana ir lietus“ bei kitomis savo prozos knygomis, ji iš tiesų atkreipė išprususio Europos skaitytojo dėmesį į tą pasaulio pakraštį, vadinamą Lietuva. Pirmiausia todėl, kad nenusileido vakariečiams savo įžvalgomis, kaip kūrėja nepaisė jokių tabu ir suvaržymų, sutapatindama savo romano pagrindinę veikėją čia su ragana, čia su Marija Magdeliete, savaip interpretuodama ir perrašydama Naujojo Testamento ištraukas. (Ta pati Vika iš „Raganos ir lietaus“, kuri, vieno iš kino kritikų teigimu, yra „moteris, nesibaiminanti duoti valią savo jausmams“, ir tapo A. Puipos filmo pagrindine veikėja.)

Vertindama ankstyvesnįjį savo kūrybos laikotarpį, laiške praėjusių metų Vilniaus knygų mugės dalyviams Jurga rašė, kad ieškojo gilaus tikėjimo: „Aš jo ieškojau visur: Paberžėje, Himalajuose, Šventraščiuose, dvasinėse praktikose, pastangose nušvisti ir aklame, bet labai žmogiškame įtūžyje, kad tai nepavyksta“.

Pasak rašytojos bičiulių, ją viliojo ir miražų pilnas kino pasaulis. Bet ir čia ji liko ištikima savo intuicijai, nepriklausomai laikysenai, daugiausia pasitikėdama savo patirtimi.

Režisierius A. Puipa prisimena, kaip artimiau susipažinęs su Jurga nustebo, kad ji - „kino žmogus“. Netrukus ir kilo sumanymas kartu kurti filmą. Gimė bendras scenarijus. Nuomonių skirtumai dėl vieno ar kito epizodo traktavimo išryškėjo prasidėjus filmavimui. Jurga jau žinojo savo nepagydomos ligos diagnozę. Pats režisierius prisipažįsta, kad ji tiesiog pareiškusi, jog „negalinti drauge kovoti su Puipa ir su vėžiu“.

Ne vieno ankstesnių šio režisieriaus filmų privalumas – subtiliai perteikti herojų dramatiški meilės išgyvenimai. Tačiau erotikos, atviro sekso juose būdavo išvengta. „Nuodėmės užkalbėjime“ kartkartėmis demonstruojami kūniškos meilės aktai užima nemažą dalį filmo laiko. Režisierius spaudos atstovams yra pareiškęs: „Po Lietuvoje surengto AXX festivalio ši tema vis aktualesnė kine. Erotinės scenos – tai naujos žemės atradimas“.

Viena iš pagrindinių „Nuodėmės užkalbėjimo“ siužetinių linijų – Vikos (aktorė Rasa Samuolytė ir kunigo Pauliaus (aktorius Aleksas Kazanavičius) tragiška meilė.

Ši tema nenauja lietuvių kine ir literatūroje. Prisiminkime Liudą Vasarį, kunigą, iš Vinco Mykolaičio Putino romano „Altorių Šešėlyje“. Jaunas dvasininkas irgi įsimyli, blaškosi, kenčia, kol suvokia, kad savo pašaukimui jis nebuvo pasirengęs. Nedrįsdamas veidmainiauti, atsisako kunigystės. Gyvena moralų gyvenimą. Romanas „Altorių šešėlyje“ yra tapęs lietuvių literatūros chrestomatiniu veikalu.

Dabartinis popiežius Benediktas XVI, duodamas interviu vienam Vokietijos žurnalui apie kunigo tarnystės ypatumus, pažymėjo, jog celibatas nėra apibrėžtas kokiu nors įstatymu. Tai – savanoriškai pasirinkta auka, kaip ir krikštas, santuoka, ligonių patepimas. Galima tik pridurti, jog tokiomis aukomis sutvirtinta jau trečiąjį tūkstantmetį skaičiuojanti Romos Katalikų Bažnyčia.

Paulius „Nuodėmės užkalbėjime“ geriausiu atveju – kunigo karikatūra, bedvasis personažas. (Kiek galima spręsti, jis eina kapeliono pareigas psichinių negalių turinčiųjų ligoninėje.) Pirmiausia jį ir Viką pamatome puolančius vienas kitam į glėbį lifte. Po to seka dar ne viena jų intymios meilės scena. Pakaitomis jis nuo altoriaus vadovauja Mišioms. Matome ir absurdišką išpažinties parodiją: Vika nuodėmes išpažįsta tam pačiam, su kuriuo nusidėjusi – klausykloje vietą užėmusiam Pauliui.

Vika – prieštaringas personažas. Ji ištekėjusi už gerokai vyresnio bardo, kuris „dažnai būna apsidraskęs, nuo kurio nuolat dvelkia alkoholiu ir kitų moterų kvepalais“. Jis – neįgaliųjų ligoninės pacientas. Neseniai lyg plaštakė skridusi į šį senstelėjusį donžuaną, madingą žvaigždę, ji greitai juo nusivilia ir blaškosi tarp užuojautos jam ir aistros kunigui Pauliui.

Tragikomiška Vikos bendravimo su savo psichologe Rita scena.

Norėdama atsikratyti ją žudančios meilės Pauliui, ji kartkartėmis lankosi šios gydytojos kabinete Tačiau rimtesnio poveikio Ritos konsultacijos jai neturi. Pagaliau paaiškėja, kad psichologę yra palikęs vyras. Ir ji, stengdamasi pamiršti nuoskaudą, taip pat puola į kito glėbį. O šiam, pasirodo, ji – tik eilinė auka. Pacientė ir gydytoja nejučia pasikeičia vietomis, nes pastarajai taip pat reikalinga užuojauta ir paguoda.

Visiems be išimties „Nuodėmės užkalbėjimo“ herojams meilė – tik laikinas užsimiršimas, priebėga nuo jų nepasitenkinimo savimi ir gyvenimo beprasmybės.

Filmo pabaigoje paaiškėja, kad Paulius abejingas ne tik dvasininko įžadams, bet ir paprasčiausiam žmoniškumui. Vika prisipažįsta jam, kad serga sunkia liga, ir išsigelbėti tėra vienas kelias: ji turi gimdyti. Puola po kojų Pauliui, bet šis ją šiurkščiai atstumia: „Ne, jis nė už ką nesutiks būti jos vaiko tėvu: ką žmonės gali apie jį pamanyti“.

Galima sakyti, jog tai, ką rašytoja buvo pavaizdavusi per savo ankstyvąjį kūrybos laikotarpį, režisierius perskaitė pažodžiui, tą „naujai atrastą erotikos žemę“ įamžindamas kino juostoje. Tuo tarpu ji po skaudžių išgyvenimų Švedijos ligoninėje į tai žvelgė visiškai kitomis akimis. Ji tvirtino „nemananti, kad erotinės scenos yra kūrybinės drąsos ar atvirumo viršūnė – kur kas didesnė drąsa reikalinga ryžtantis apnuoginti neapšviestąsias žmogaus dvasios ir sąmonės teritorijas“.

Jurga niekada nesusitapatino su „Raganos ir lietaus“ ar kito savo romano herojais. Kaip pati sako: „Net ir tuomet, kai bravūriškai šūkavusi, „kad man geriau patekti į pragarą negu į rojų“.

Ji drąsiai pasitiko tai, kas jos laukė. „Aš absoliučiai blaiviai suvokiu, kokias perspektyvas turi žmonės su mano diagnoze, – rašė ji tame pačiame laiške. – Mano draugai tiki, kad įvyks Stebuklas. Bet Stebuklas jau įvyko. Tai – Dievo priartėjimas, Malonė, kasdien vis gilesnis ir gilesnis mano tikėjimas“. Jos žodžiais, žvelgdama į vadinamuosius sveikuosius, ji buvo įsitikinusi, kad šie „kur kas labiau apsėsti mirties negu aš, nes jie įkalinti nežinioje“.

Bet grįžkime prie filmo. Du iš pagrindinių jo veikėjų finale nusižudo: Vikos vyras Go iššoka pro langą, psichologę Ritą matome paršlijusią vonioje ir skubiai beriančią iš buteliuko į burną tabletes. Romane „Ragana ir lietus“ Pauliaus atstumta Vika išprovokuoja juos abu pražudžiusią automobilio katastrofą. Filme jie, tapę vienas kitam visiškai svetimi, taip pat skrieja asfalto juosta nežinia į kur... Prieštaringas ir pats filmo pavadinimas.

Ką reiškia žodis „nuodėmė“ aiškinti netenka, o štai žodis „užkalbėjimas“ – jau iš astrologų ir šamanų sferos. Pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną: „užkalbėti – pagydyti, paveikti burtažodžiais, užburti“. Bet kaip matome, – jokių požymių, kad bent vienas filmo personažas būtų netradiciškai pagydytas ar bent pasijuto geriau.

Čia verta prisiminti vieną rytiečių išmintį – šviesaus atminimo Jurgą ne vienus metus traukė Rytų egzotika, Dalai Lamos išmintis ir dvasingumas: „Ko vertas menas, jeigu jis neveda į šventovę“.

Bernardinai.lt informacija