Ne kojų, ne rankų skausmas Janinos Lapinskaitės kūryboje.

Šiuo metu Jūs kuriate filmą „Stiklo šalis“. Ką reiškia pavadinimas?

Tai yra mano pirmas pilno metražo 60 ar 70 minučių trukmės vaidybinis filmas. Jis kuriamas pagal Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“. Šios rašytojos kūryba pastaruoju metu gana populiari, kiek žinau, ji jau turi skaitytojų ir Vokietijoje.

Kada filmas bus baigtas?

Liepos mėnesį jis bus iki galo padarytas. Tikiuosi, kad rudenį filmas nukeliaus į kokį nors festivalį arba pasirodys Lietuvoje. O dabar yra pats gražiausias momentas režisieriui, kai juosta jau išryškinta ir prie jos darbuojasi garso apipavidalinimo grupė. Tad dabar daugiau dirba ne režisierius, o kompozitorius. Jis derina muziką, dedami visi garsiniai triukšmai… Tai yra tas filmo momentas, kai jis, tarsi drugelis, skleidžia savo sparnus.

Kiek laiko vyko filmavimas?

Scenarijus pradėtas rašyti prieš trejus metus, finansavimą gavau prieš porą metų, o pagrindinis filmavimas vyko šią žiemą. Pati idėja atsirado perskaičius apysaką. O kai jau pradėjau filmuoti, gaišti negalėjau, nes filme vaidina maži vaikai.

Ar apysaką „Stiklo šalis“ skaitėt savo malonumui, ar jau ieškojot siužeto naujam filmui?

Ne. Pirmiausia, niekada nemaniau, kad kursiu vaidybinį filmą. Man visada buvo pakankamai gera dokumentiniame kine. Tiesiog perskaičiau knygą, man patiko. Tema pasirodė man gana artima. Gal ir buvo kažkur giliai tokia mintis, kad galėčiau padaryti iš to filmą. Pamaniau, kad filmas būtų gana kamerinis, gal ne itin daug lėšų reikalaujantis. Tik vėliau susitikau su V. Juknaite ir ji, man apie tai nė neprasižiojus, tarė: „Kaip aš norėčiau, kad tu kada nors prisiliestum prie mano kūrybos…“ Ir tai buvo dviejų moterų panašios mintys, kažkas lyg vedė vieną prie kitos.

Matyt, su V. Juknaite turit nemažai bendrumo?

Sutinku. Matyt, mes panašiai suvokiame pasaulį, taisykles, panašiai žiūrime į gyvenimą, į žmogiškumą, į tarpusavio santykius, tačiau tai nereiškia, kad mes panašios ir kad V. Juknaitė pamatys tą filmą tokį, kokį ji tikėjosi pamatyti.

Kaip sekasi kurti vaidybinį filmą?

Nesu vaidybinių filmų kūrimo naujokė – teko dirbti antrąja režisiere Puipos vaidybiniuose filmuose, na o dokumentiką jau pati savarankiškai kūriau. Daug žiūrovų ir pažįstamų dažnai sakydavo, kad mano dokumentika nėra gryna dokumentika ar kronika, ji susieta su vaidybiniais elementais. Kai kada buvau barama už tai, o kartais – labai giriama… Ir festivaliuose mano kūrybą priimdavo įvairiai, ji neretai būdavo pavadinama „vaidybine dokumentika“. Tad šis žingsnis nebuvo labai tolimas.

Patirtis Jums leidžia palyginti dokumentinio ir vaidybinio filmo žanrus.

Dabar esu išbandžiusi ir dokumentiką, ir vaidybą, taigi galiu pasakyti, kad dokumentika turi fantastiško žavesio: kai pradedi filmą, tikrai nežinai, kas ką nugalės, kartais atrodo, kad eini kaip į ringą. Tu arba tavo dokumentinis herojus. Tačiau tai nereiškia, kad kovoji… Juk nepalauši to herojaus pagal savo valią. Turi įsiklausyti, ir todėl dokumentika kartu yra tarsi džiazas. Jei neįsiklausysi, pradėsi vienas, nieko neišeis. Tiesa, mano dokumentiniuose filmuose veikia ne profesionalūs aktoriai, o šiame – vaidybiniame – be profesionalių aktorių dar vaidina ir pagrindinės aktorės, Jurgos Kalvaitytės duktė Urtė, ji ir vaidina dukterį. Tad tai, manau, visiškai prilygsta dokumentikai, nes iš vaikų galima sulaukti visiškai bet ko. Be to, šiame mano filme vaidina ir šešių mėnesių kūdikis Bernardas, kalė, vardu Pupa, – visų mano dokumentikos sugebėjimų prireikė. Šiaip yra sakoma, kad didžiausias išbandymas režisieriui – kai vaidina maži vaikai arba gyvūnai. Aš susirinkau visą „krūvelę“. Pagalvojau, sužlugsiu arba ne. Mano filme vaidina ir gyvūnai, ir kūdikiai, ir vaikai, nors filmas – ne vaikams!

Prakalbome apie dokumentikos ir vaidybinio filmo ryšį, o kaip Jūs apibūdintumėte dokumentikos funkciją?

Dabar pasaulyje apskritai daug kalbama apie mišrius žanrus: sakykime, teatre naudojamas ekranas, įvedami kino elementai. Anksčiau buvo aiški riba: dokumentika laikyta tarsi realaus žmogaus gyvenimo atspindžiu. Tačiau aš visada maniau, kad galbūt tiktai karo kronikoje ar kokiose nors ekstremaliose katastrofų situacijose režisierius dokumentalistas fiksuoja, nors net ir tokiu atveju, pradėjęs dirbti su filmuota medžiaga vis vien įdeda ir dalį savęs. Kitais atvejais juk režisierius nepasislepia kur nors po lova ir nefilmuoja slapta kamera, taigi žmogus mato, kad yra filmuojamas, tad negalima sakyti, kad režisieriaus akis yra kokia nors nematoma, paslaptinga akis. Aš niekada nemėgau muziejų ir archyvų. Manęs niekada nedomino tokia plati ir svarbi dokumentika, kai reikia surasti konkrečias žmonių istorijas, kai reikia dirbti su archyvais. Aišku, tai nereiškia, kad muziejai ar archyvai yra blogai! Gerbiu žmones, kurie dirba muziejuose, ir režisierius, kurie dirba su archyvine medžiaga. Mane visada domindavo ir domina žmonės ne ekstremalioje situacijoje, o, kaip aš sakau, žmonės, kurių gyvenime jau yra kažkas įvykę. Būna tyla prieš audrą ir tyla po audros, tad mano herojų gyvenime yra jau kažkas įvykę: ar praėjusi jaunystė, ar buvusi šeima… Gyvenimas „po to“ man yra pats įdomiausias, nes žmogus tuomet yra tarsi pilnas.

Kaip Jūs randate tokius herojus, jus dominančias temas?

Man susidarė įspūdis, kad tai jie mane susiranda, žinoma, ne ta prasme, kad paskambina. Kalbant apie paskutinį mano dokumentinį filmą („Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“), mane domino vienatvės tema. Kai turi dominančią temą, akys ir užkliūna ar už straipsnio, ar už kažko kito… Neatsitiktinai atsirado ir „Stiklo šalies“ tema. Čia pagrindinė herojė yra moteris. Kartais susitapatini su herojais. Prisimenu, kai pirmą kartą skaičiau V. Juknaitės knygą „Stiklo šalis“, man net atrodė, tarsi visa tai jau esu kažkur girdėjusi, tarsi jau esu tai mačiusi. Juk gyvenimas yra toks, kurį pragyvenai, turi savo patirtį... Prieš tai buvo Venecijaus gyvenimas, vyriška vienatvė, o dabar kita – moters vienatvė.

Kaip ir kuo gyvena Jūsų šio filmo herojė?

Tai provincijos miestelyje gyvenanti moteris, pagal V. Juknaitės apysaką, jau turinti šešerių metų sūnų ir ką tik gimusį kokių pusės metų kūdikį. Šis periodas moters gyvenime yra pats trapiausias. Moterys neretai suserga pogimdymine depresija. Mano herojė yra paliesta šios ligos, tačiau tai ne kojų, ne rankų skausmas…

Kai aš pradėjau ruošti šitą filmą, man pasirodė, kad ši moteris turi turėti ne šešiametį sūnų, o dukterį. Pamaniau, kad ryšys tarp suaugusios moteris ir tos šešiametės mergaitės bus man daug įdomesnis ir aš galėsiu įdomiau pasakoti pačią istoriją. Taigi pasikviečiau aktorę mergaitę. Po daugybės bandymų pasirodė, kad tikros mamos ir dukros santykiai suteikia daugiau gražių niuansų. Siužete nėra aistrų. V. Juknaitės kūryba laikoma artima japonų haiku stilistikai. Japonų kultūroje viskas vyksta tarsi viduje. Galima klausti, ar tai įdomu šiuolaikiniam žmogui, kai visas gyvenimas verda? Manau, kad šitie filmai ir yra tokie – tarsi sustojimas akimirkai pagalvoti

Kai kalbame apie dokumentiką, atskaitos tašku galime laikyti archyvinį, kronikinį filmavimą, o kas svarbu kuriant vaidybinį filmą?

Lietuvių dokumentalistai pasaulyje yra atskiriami kaip poetinės dokumentikos kūrėjai. Negali sakyti, kad lietuvių dokumentika atspindėtų kažkokius faktus. Žiūri, sakykim, H. Šablevičiaus filmą „Kelionė ūko lankomis“ (tai yra mano mylimas filmas ir kelrodė žvaigždė kūrybiniuose horizontuose) ir atrodo, kad ten nieko nevyksta. Gyvena žmogus prie siauruko – praeinantys nueinantys traukiniai… Tai amžinasis žmogaus vidaus archyvas… O dabar režisieriai dažniau nori kurti vaidybinius filmus, nes taip paprasčiau kontaktuoti su žiūrovais. Pamenu, kai pirmą kartą atvykau į tarptautinį dokumentalistų festivalį, nustebau, kaip mažai jame buvo moterų. Pasauliniame kontekste dokumentiką dažniau kuria vyrai. O vaidybinio filmo parodymas yra apčiuopiamesnis: didieji festivaliai, žinomos aktorių pavardės – jei pasikvieti į filmą žinomą žvaigždę, tai jau gali garantuoti ir paties filmo sėkmę. Dokumentiniame filme laviruoji jau kitais matais.

O kaip dėl bendravimo su žiūrovais?

Man yra tekę nemažai būti užsienyje. Kone daugiausiai su žiūrovais esu bendravusi Vokietijoje. Pavyzdžiui, kartą mano filmai buvo rodyti Berlyno festivalyje. Tuo pačiu metu ten vyko Meilės paradas. Kai dieną gatvėse pamačiau visus tuos žmones, nustėrau: man atrodė, kad taip iš viso neįmanoma gyventi – išsidažęs jaunimas, koks jis atrodė agresyvus, ta tranki muzika, atrodė, kad nuo jos širdis sustos! Vakare, kai atvažiavau į savo filmų peržiūrą, pamačiau, kad visi tie skiauterėti žmonės su dviračiais atvažiuoja žiūrėti mano filmų. Pamenu, sėdėjau ir galvojau: „Dieve, Dieve, kada jie pradės švilpt…“ O iš tiesų tai buvo vienas maloniausių mano susitikimų su žiūrovais. Trys mano filmai buvo rodomi ant didžiulio 100 m² dydžio ekrano po atviru dangumi. Niekas nešvilpė! Ir po to aš sulaukiau daugybės klausimų. Tuomet ir supratau, kad tie jauni žmonės ištroškę dvasinio bendravimo. Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime ateina ta akimirka, kai neskubėdamas sustoji prie lango ir pažiūri į besileidžiančią saulę. O paskui ir vėl bėgi… Užtat gaila, kad pajunti stiprų kontaktą su žiūrovu, bet ne Lietuvoje. Lietuvoje parodo filmą per televiziją, ir tiek. O susitikti su žiūrovu, bendrauti, kalbėtis, jausti man kol kas daugiau tenka užsienyje.

Lietuvoje, matyt, trūksta pačios bendravimo su žiūrovais tradicijos?

Taip, tiesa. Be to, dokumentika taip pat turi savo statusą. Anksčiau Vilniuje buvo toks kino teatras „Kronika“, prie kurio bilietų kasų buvo galima matyti eiles. Šiame kino teatre buvo rodomi dokumentiniai filmai. Tuo pačiu metu ir graudu, ir saldu, kai, pavyzdžiui, Paryžiuje matai eiles prie kino teatrų. Ten kinas – kultūros dalis: prancūzai filmus kino teatruose žiūri su šeimomis, po filmo jie dar nueina į barą, pasėdi, pabendrauja… Tiesa, šeimai Lietuvoje nueiti į kino teatrą yra labai brangu, jei bilieto kaina 15 Lt… Ir aš pati ne į kiekvieną norimą pamatyti filmą galiu nueiti. Taigi Lietuvoje filmo kūrėjo ir žiūrovo kontaktas yra gana apribotas.

Ką jums reiškia kurti Lietuvoje?

Žinot, kaip aš sakau, kai Dievas iš dangaus leidžia plunksnelę ant žemės, kartais ta plunksnelė patenka ten, kur jai ir reikia patekti, o kartais ją vėjas nupučia kur nors kitur. Man atrodo, kai Dievas leido mane į šitą Žemę, jis pataikė būtent į tą tašką, kuriame aš ir turėjau būti. Man net keista, kai žmonės grįžta iš užsienio aikčiodami, kaip ten nuostabu! Taip, daug kur yra gražu. Bet aš ten galiu matyti tik akimis, girdėti ausimis, o vos tik mano lėktuvas nusileidžia Lietuvoje, aš suprantu, kad čia man nebūtina matyti, aš čia galiu jausti. Atsistoju ant savo Žeimenos kranto ir suprantu, kad man čia dešimt kartų geriau nei Nicos pajūry, kur, tiesa, yra labai gražu. Manau, kad negalėčiau ir kurti kur nors kitur, tarp kito temperamento žmonių. Man patinka žmonės, su kuriais tenka čia bendrauti. Čia jaučiuosi patogiai. Žinoma, ne viskas čia jau taip gražu: yra ir nepriteklius, ir kitos problemos, bet paburbi ant savo gyvenimo ir eini toliau.