Thomo Manno kūrinių ekranizacijos

Kovo 8 –10 d. Goethe’s Institutas Vilniuje kartu su “Skalvijos” kino teatru kviečia į Thomo Manno kūrinių ekranizacijų peržiūras. Taip pažymimos 50 –osios rašytojo mirties metinės. Rašytojo kūryba domino kiną dar nebyliojo kino laikais: Manną išgarsinęs romanas “Budenbrokai” buvo pirmąkart ekranizuotas dar 1923 m. Dauguma rašytojo kūrinių sulaukė ekranizacijų.

Šįkart bus parodytos tik trys : Luchino Visconti “Mirtis Venecijoje” (1971), Hanso – Wernerio Geissendorferio “Užburtas kalnas” (1982) ir Egono Guntherio “Lota Veimare” (1975). Tačiau kiekvienas šių filmų žada įsimintinus susitikimus su garsiais kūrėjais.

Pirmąkart Lietuvoje didžiajame ekrane iš kino juostos bus parodytas italų režisieriaus Luchino Visconti šedevras “Mirtis Venecijoje” (“Morte a Venezia”, 1971).Vieno geriausių visų laikų filmo pagrindas yra Thomo Manno novelė, tačiau kai kuriuos filmo epizodus režisierius “pasiskolino” iš kitų rašytojo kūrinių, daugiausia iš romano “Daktaras Faustas”.

... 1911-ieji. Vokiečių kompozitorius Gustavas fon Ašenbachas atvyksta į Veneciją, vildamasis, kad poilsis padės jam pabėgti nuo kūrybinės krizės ir nuovargio. Viešbutyje jis atkreipia dėmesį į turtingą lenkų šeimą: berniukas Tadzio kompozitoriui yra įkūnytas tobulas grožis. Šis susitikimas apverčia aukštyn kojom kompozitoriaus pasaulį: pasišventęs menui, jis dar jaunystėje patikėjo, kad tobulas grožis gali būti tik dvasios kūrinys. Ašenbachas kaip apsėstas sekioja berniuką. Jo nesustabdo net Venecijoje prasidėjusi choleros epidemija.

Luchino Visconti meistriškumą atskleidžia mokėjimas harmoningai sieti siužetą ir plastiškai atkuriamą kompozitoriaus aplinką, žmones ir peizažus, filmo erdvę bei ritmą vienijančią Gustawo Mahlerio muziką ir mįslingą Venecijos trauką. Be abejo, tobulu meistriškumu pasižymi ir pagrindinį filmo herojų suvaidinęs aktorius Dirk Bogarde.

Visconti yra sakęs : “Aš pats esu kilęs iš Manno, Prousto, Mahlerio epochos. Gimiau 1906 m. Tai buvo tas pats pasaulis – meno, literatūros, muzikos. Greičiausiai, manyje gyvi jo vaizdai, prisiminimai, tam tikra nesąmoninga atmintis, kuri padeda atkurti tos epochos atmosferą.”

“Užburtas kalnas” Thomo Manno iš pradžių buvo sumanytas kaip novelė, humoristinė atsvara “Mirčiai Venecijoje”. Tačiau palaipsniui jis tapo vienu svarbiausių Manno kūrinių, kuriuo jis siekė apibendrinti intelektualinę savo amžiaus patirtį. Hansas -Werneris Geissendorferis filme “Užburtas kalnas” (“Der Zauerberg”, 1982) pabandė perkelti į ekraną sudėtingą romano pasaulį.

Filmo herojus – jaunas vokietis Hansas Kastorpas atvyksta į nuošalią Šveicarijos sanatoriją aplankyti sergančio pusbrolio, tačiau jo vizitas užsitęsia septynerius metus. Kastorpo “įkalinimą’” Berghofe Mannas lygina su Tanhoizerio istorija – senųjų legendų ir Wagnerio operos herojus taip pat buvo įkalintas Veneros kalne septynerius metus. Kitas šio “brendimo romano” atsparos taškas - viduramžių legenda apie šventojo Gralio ieškotojus. Iš pradžių filmo herojus -tai gilesnių apmąstymų apie gyvenimą neapsunkintas žmogus. Jaunuolis rengiasi sekti tėvo pėdomis ir tapti inžinieriumi. Tačiau Berghofe jis susiduria ne tik su liga, bet ir su įvairiais žmonėmis. Kastorpo brendimas bus neatsiejamas nuo tų žmonių –idėjų. Gyvenimo suvokimas gimsta filosofiniuose disputuose, kurie nuolat supa herojų. Berghofo sanatorija tampa idėjų pasauliu.

Pats Mannas yra rašęs, kad “Užburtas kalnas “ naudojasi “realistinio romano priemonėmis, bet toks nėra, nes nuolat peržengia realybę, paversdamas ją simboliška ir atvira dvasiniams reiškiniams ir idėjoms”. Suprantama, kad filme tie pasauliai įgyja konkrečius pavidalus, todėl neatsitiktinai režisierius pakvietė aktorius, kuriuos taip pat gaubia tankus asociacijų ar leitmotyvų sluoksnis, - Rodą Steigerį, Charles Aznavourą. Gražiąją ir mįslingąją ponią Šošą, su kuria siejasi Kastorpo meilės patirtis, suvaidino prancūzė Marie-France Pisier. Aišku, Geissendorferis nėra filosofas, jis tik labai įgudęs ekranizuotojas, priartinęs šių dienų žiūrovui ne vieną literatūros kūrinį.

“Lota Veimare” (“Lotte in Weimar”, 1975) – vienas geriausių tuometinėje Rytų Vokietijoje (VDR) sukurtų filmų, neatsitiktinai jame vaidinti sutiko Lilli Palmer – vokiečių kino legenda, vaidinusi garsiuose britų ir JAV filmuose. Režisierius Egon Gunther subtiliai ir stilingai perteikia Manno romano esmę: pasakodamas apie Goethe’s ir jo jaunystės meilės Lotos susitikimą, rašytojas ir vėl siekė atskleisti sudėtingus realybės ir kūrybos santykius.

... Veimare greitai pasklinda žinia, kad į miestą atvyksta “Jaunojo Verterio kančių” herojės Lotos prototipas. Viešbutyje, kuriame apsistojo garbinga ponia, ima rinktis žmonės. Šnekučiuodamasi su jais, Lota sužino daug naujienų apie Goethe’ę – politiką, žmogų ir kūrėją. Ji nori, bet kartu ir bijo susitikti su Goethe. Žmonių pasakojimuose jis jau tapo gyvu paminklu, kuris visai neprimena jos atmintyje išsaugoto aistringo jaunuolio. Tačiau susitikimas įvyksta. Pokalbis įtikina Lotą, kad jaunystės įspūdžių neįmanoma atgaivinti.