“Reikia baigti tas nesąmonės, kurias darome tik todėl, kad už jas gerai moka. Nebent atsirastų nuostabus filmas, kuris man patiktų“, - taip viename interviu apie darbą kine kalbėjo aktorius Omar Sharif. „Blogi filmai labai žemina. Man tikrai jau bloga nuo jų. Nieko nėra baisiau už beviltiškas pastangas „įkvėpti gyvybę“ blogam scenarijui, dirbti su režisieriumi, kuris nežino, ką daryti, ir sukurti blogą filmą, į kurį net neverta kreipti dėmesio. Nebesitikėjau rasti tokio vaidmens, kuris man sužadintų norą vėl dirbti kine. Tai nėra lengva, kai esi senas, kalbi su akcentu, ir be to esi rytietiškos išvaizdos.“
Tačiau toks filmas Omaro Sharifo gyvenime atsirado. „Žiemą aš atostogavau Kaire, ir dėl visa ko buvau įsidėjęs paskaityti „Pono Ibrahimo“ scenarijų. Perskaitęs tuoj pat paskambinau iš Kairo, nors nieko nežinojau apie šio filmo režisierių François Dupeyroną. Mane taip sujaudino filmo tema,“ – prisipažįsta aktorius.
„Pono Ibrahimo“ veiksmas vystosi stilingai atkurtoje 7-dešimtmečio Paryžiaus atmosferoje. Paauglys žydas Momo gyvena kartu su depresijos ir nesėkmių prislėgtu tėvu. Momo jaučiasi vienišas, neturintis su kuo bendrauti ir nežinantis, kaip tą daryti. Pažintis su bakalėjos savininku musulmonu ponu Ibrahimu virsta gražia draugyste, pakeitusia abiejų gyvenimą.
„Manęs visiškai nedomina šios istorijos politiniai ar religiniai aspektai. Aš esu atviras visoms religijoms“, - sako Omaras Sharifas. „Svarbiausia šiame filme yra tai, kad apie svarbius ir reikšmingus dalykus čia kalbama paprastai ir nepretenzingai.Trumpai tariant, šis filmas yra apie šypseną.“
Šiame filme tarsi nėra jokių ypatingų įvykių, aštraus siužeto. Tai paprasta istorija, tačiau spinduliuojanti išmintimi ir švelnumu.
7.6
60%
72
