Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje antrą kartą bus surengtas konkursas

Spalio 9-18 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje, vyks 6-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Festivalyje antrą kartą bus surengta Baltijos šalių Konkursinė programa, kurios filmus vertins tarptautinė žiuri, laureatai bus apdovanoti piniginiais prizais. Žiuri nariai -  Europos humanitarinio universiteto lektorė Alla Pigalskaja (Baltarusija), kino režisierius Sergejus Dvorcevojus (Rusija), kino režisierius Miroslavas Janekas (Čekija). Konkurso prizinį fondą įsteigė Kazickų šeimos fondas. Konkursinėje programoje bus parodyta po 4 dokumentinius filmus iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos.

Pateikiame kino kritikės Živilės Pipinytės parengtą straipsnį apie Konkursinės programos filmus.

Dvidešimčia metų laisvesni

Matyt, globaliam pasauliui kiekviena šalis atskirai esame per maži, todėl mus vadina vienu žodžiu – Baltijos šalys. Kad esame labai skirtingi, įrodo ir XX a. antrosios pusės dokumentinio kino istorija. Latvijoje klestėjo garsiosios „Rygos mokyklos“ – Herzo Franko, Ivaro Seleckio pradėta ir kiek vėliau Jurio Podnieko pratęsta – diskusija su ideologijos primestu tikrovės vaizdavimu. Estai įdėmiai stebėjo iš pirmo žvilgsnio nematomas permainas, vykstančias tautos ir žmogaus viduje, neatsitiktinai Andreso Sooto ir Marko Soosaro filmai iki šiol stebina įžvalgumu ir žmogaus prigimties analize. Lietuvoje klestėjo Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Edmundo Zubavičiaus kuriama poetinė dokumentika, idealizavusi patriarchalines vertybes.

Sovietmečiu Jūrmaloje atsiradusiame ir vėliau į Rygą persikėlusiame dokumentinio kino forume iki soties diskutuota apie tai, kaip skirtingai kiekvienos šalies dokumentininkai mato savo laiką ir dokumentinio kino misiją. Paskutiniais dešimtmečiais ta diskusijų erdvė gerokai sumažėjo. Regis, visiems labiau rūpi išlikti, išsaugoti autentišką žvilgsnį televizijų apsuptyje. VDFF pernai inicijuotas Baltijos šalių konkursas gali tapti naujų diskusijų išeities tašku.

Kai Herzas Frankas sukūrė jau klasikiniu tapusį filmą „Dešimčia minučių vyresnis“ ( „Par desmit minutem vecaks“), kuriame kino kamera dešimt minučių neatsitraukdama stebėjo lėlių teatro spektaklį žiūrinčio vaiko veidą, jis atskleidė bene svarbiausią dokumentinio kino privalumą. Dokumentinis kinas gali fiksuoti ne tik tai, kaip bręsta asmenybė, kaip keičiasi konkretus žmogus ar peizažas, bet ir kaip keičiasi tautos mentalitetas, kolektyvinė pasąmonė. Maža to, dokumentinis kinas padeda tai suvokti. Naujausiais laisvės dešimtmečiais dokumentinis Baltijos šalių kinas vis dažniau tampa ir praeities, ir dabarties suvokimo instrumentu. Dažniau, žinoma, praeities.

Konkursinėje latvių programoje ta praeitis nuolat prisimenama. Pēterio Krilovo filme „Klucis. Menininko dekonstrukcija“ („Klucis – Nepareizais latvietis“) sugrįžtama į legendinių revoliucionierių – latvių šaulių laikus. Gunaras Klucis buvo vienas iš jų. Jis siekė pakeisti ne tik pasaulį, bet ir meną.

Romualdo Piparo filmas „Dvigubas monetos portretas“ („Monētas dubultportrets“) – dar vienas bandymas pasitelkus mėgėjiškus sovietmečio filmukus pabandyti suprasti homo sovieticus pasaulį, kuris egzistuoja tarp dviejų polių: pilkos nuasmenintos kasdienybės ir retų švenčių. Apie Šiaurės tautelę samius pasakojančiame filme „Laikas“ („Gana Laiks“) Dainis Klava pasirenka tokį personažą, kuris negali ir nenori susitaikyti su praeities, tradicijų išnykimu. Dešimt metų kurta Herzo Franko „Amžina repeticija“ („Mūžīgais mēģinājums“) – tai ne tik pasakojimas apie unikalų režisierių Jevgenijų Ariję ir jo teatrą, bet ir bandymas įminti amžinas meno gimimo paslaptis.

Estai visada buvo puikūs kasdienybės stebėtojai. Jaunoji jų dokumentinio kino kūrėjų karta, regis, išsaugojo šį sugebėjimą. Alionos Suržikovos filmas „Naujoji karta“ („Generatsioon 0“) gali sukrėsti savo išvada: dar dvidešimties nesulaukę filmo herojai neturi jokių ambicijų, jokių didžių gyvenimo tikslų. Jų tikslas – šeima ir darbas didžiulėje parduotuvėje. Gerai tai ar blogai?

Aliona Polunina filme „(Ne) Revoliucija“ („Viimased vene revolutsionäärid“) rodo rusų dvidešimtmečius, kurie svajoja apie revoliuciją. Uždraustos Nacionalbolševikų partijos nariai yra pasirengę sunkiausiems išbandymams. Tačiau režisierė rodo ne tik juos, bet ir politikus, kurių įkaitais tapo jaunuoliai. Filmas rodo ir tuos avantiūristus, kurie tapo naujais „minčių valdovais“, apnuogina jų apsimetėliškumą ir manipuliacijas. Estai dažnai gręžiasi į praeitį, nes nori suprasti dalį savo šalies piliečių, kurie, regis, vis dar gyvena toje praeityje. Meelis Muhu filme „Alioša“ („Alyosha“) rekonstruoja įvykius, prieš kelerius metus Taline išprovokavusius riaušes. Kartu tai ir savotiškas kolektyvinis rusų bendruomenės portretas. Agnes Nelk filmas „Lotmano pasaulis“ („Lotmani maailm“) – vieno garsiausių literatūrologų, struktūralisto Jurijaus Lotmano ir jo laiko portretas.

Lietuviai taip pat mielai gręžiasi į praeitį. Linas Augutis, Donatas Ulvydas spalvingame filme „Vabzdžių dresuotojas“ atkuria lėlių animacijos pradininko Vladislovo Starevičiaus gyvenimą ir jo reikšmę pasauliniam kinui. Romo Lileikio filmas „Dangaus šešėlis“ – ne tik apie genialų menininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, bet ir apie didelę Čiurlionių giminę, apie tai, ką reiškia gyventi genijaus šešėlyje. Giedrė Žickytė prisimena vieną artistiškiausių sovietmečio Vilniaus maištininkų – kino mėgėją Artūrą Barysą. Audrius Stonys filme „Keturi žingsniai“ rodo, kaip per paskutinius dešimtmečius pasikeitė lietuvių vestuvių papročiai. Jis taip pat naudojasi vis dažniau kino kūrėjų prisimenamais mėgėjiškais filmais. „Keturių žingsnių“ išvada liūdna, nors senuose filmuose užfiksuota daug laimingų ir linksmų žmonių. Įdomu būtų sužinoti, kaip per paskutinius dvidešimt metų pasikeitė jų gyvenimas.

Živilė Pipinytė