Ar tėvų meilė yra besąlygiška? “Mylėk mane švelniai” recenzija

Mamos delnas, glostantis vaiko skruostą. Tyli lopšinė, kurią ji niūniuoja. Ir tvirtas būvis šalia, tą trumpą laiką, dėl kurio verda septynmečiui nesuprantama kova. Kova už teisę mylėti. 2025 metų prancūzų režisierės Annos Cazenave Cambet drama “Mylėk mane švelniai” pasakoja konvencijas laužančią, bet visų pirma žmogišką istoriją, kuriai likti abejingam yra sunku.

Klemans gyvena nestandartinį, bet savo pačios pasirinktą gyvenimą. Ji rašo romaną, lankosi baseine ir drauge su savo buvusiu vyru augina mažametį sūnų Polą. Filmo pradžioje vaizduojami bičiuliški santykiai su jos buvusiu, kai jie susitinka pasikalbėti. Kostiumai bei mizanscena sufleruoja ne tik jų panašumus, bet ir skirtumus: abu dėvi mėlynus marškinius bei kostiumines kelnes. Tačiau Klemens vaikšto pakėlusi galvą, o Antuanas yra susigūžęs. Ji pasižymi tradiciškai vyriškomis savybėmis: stiprybe, savarankiškumu, stoicizmu, visa, ko stokoja jos buvęs partneris. Konfliktas kyla po jų susitikimo, kurio metu vyras sužino, jog Klemans yra romantiniuose santykiuose su moterimi. Ir taip prasideda Klemans kova su homofobiška, lėta, biurokratiška teisine sistema, kuri primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais.

Viso filmo metu kamera siūbuoja, tarsi bangų nešama, taip keldama mums nerimą. Tačiau galutinai į istoriją panardina Vicky Krieps daugiasluoksnis vaidmuo. Pati režisierė tvirtina, kad jai buvo svarbu laužyti moterų vaizdavimo kine stereotipus. Klemans yra švelni, padedanti, užjaučianti. Visų pirma, ji pasirūpina savo sūnumi. Bet ji tvirta. Ji yra seksuali, o kartais emociškai nepasiekiama (savo romantiniuose santykiuose). Klemans yra mama. Bet Klemans yra ir komplikuotas, netobulas žmogus.

Protarpiais išlenda saulė ir pamatome Klemans leidžiančią laiką su Polu. Jų laikas kartu yra pilnas juoko, smalsumo, rūpestingumo. Bet susitikimai yra reti, greitai prabėgantys. Vos spėjam susišildyti, o mus užtinka audra. Ir vėl laukiam, kol prasisklaidys pilki debesys. Tai yra filmo širdis. Motinos atkaklumas, pyktis, desperacija. Sūnaus ištikimybė, maištas, sumišimas. Kiek laiko tai gali tęstis? Ar besąlygiška meilė gali egzistuoti kafkiškoje teisinėje sistemoje?

Žiūrėdama filmą prisiminiau 2018 metų Felix van Groeningen dramą „Gražus sūnus“. Ši populiari JAV drama pasakoja apie tėvo (akt. Steve Carell) bergždžią kovą dėl sūnaus (akt. Timothée Chalamet) gerovės, kai jis tampa priklausomu nuo metamfetamino. Emociškai ir tematiškai filmai yra labai panašūs, todėl jeigu patiko vienas, turėtų patikti ir kitas.

„Mylėk mane švelniai“ ne tik apglėbia, sušildo, bet ir stipriai papurto už pečių. Tai filmas, įdomiai tyrinėjantis lyčių roles bei besąlygiškos meilės sampratą. Linkiu nepraleisti progos pamatyti jo kino teatruose!