Šiandien, mieli skaitytojai, sužinosite ir išgirsite iš manęs apie šviežiai nedaugelyje Lietuvos kinų rodomą (tiksliau, jau bebaigiamą rodyti) prancūzo Stéphane Demoustier 2025-ųjų metų filmą ,,Didžioji arka" (pranc. "L'Inconnu de la Grande Arche").
Pripažinsim, tai tikrai nėra tas filmas, kuris mirguliuoja didžiausiuose premjerų reklamų stenduose, ar tas filmas, į kurį plaukia milijoniniai žiūrovų būriai. Tai filmas, kurį randi pačioje kino teatrų repertuarų apačioje, kuris buvo atrinktas į Kanus, tačiau galų gale taip nieko ir nelaimėjo, kitaip tariant- kažkoks užmirštukas, istorinė drama apie žmones, kurių nieks nežino, tad... na, vienu žodžiu, supratot. Taip, nelabai kas atkreipė į šitą filmą dėmesį mūsų Lietuvėlėj, bet tuoj papasakosiu, kodėl šiaip jį pažiūrėt visai verta.
Filmo siužetas pasakoja apie architektūros mokytoją daną Otą fon Šprekelseną, 1982 m. laimėjusį Prancūzijos prezidento Fransua Miterano surengtą architektūrinio modelio konkursą. Kaip prizą Otas gavo galimybę įgyvendinti savo pateiktą modelį- gigantišką kubą- ir ne bet kur, o naujoviško verslo rajono Paryžiuje vidury, lygiagrečiai Eliziejaus laukų. Deja, Otas nežinojo, jog greitai į jo išsvajotą architektūrinę tobulybę bus pasikėsinta - savaip projektą įsivaizduojančių kolegų, finansinių Prancūzijos valdžios duobių, bei jo pačio nesveiko meninio apsėdimo.
Kalbant apie filmo istoriją, turbūt natūraliai kyla klausimas- kodėl man tai turi rūpėti? Kodėl man turi būti įdomu žiūrėti į kažkokį danų architektą, bandantį išspausti kažkokį naujovišką geometrinį kūrinį Paryžiaus urbanistiniam kraštovaizdy? Dieve, net pats pradėjau žiovauti (žiaukčioti), begimdydamas tą praeitą sakinį. Nes taip, iš pažiūros istorija rodosi nereikšminga, nuobodi, tiesiog neverta brangaus laiko bei pinigų vaikų auklei ir bilietui. Tačiau ji yra gelbėjama ne savo pačios unikalumo, o keleto ją supančių kino kalbos niuansų.
Filmo pažiba, autoriaus nuomone, patampa operatorinis David Chambille darbas, glotniu prisilietimu vesdamas žiūrovą subtiliais one take'ais per kambarius, kabinantis jo akis malonia retro spalvų palete bei intriguojančiu vaizdo formatu (1.33:1). Tai malonūs, estetiški vaizdai, nešantys filmo siužetą sraunia vaga be jokių bebrinių užtvankų, kas jau yra pasiekimas. Apjungus jėgas su tikslingu, į šonus nesimėtančiu montažu, vizualinė filmo pusė patampa ta, kuriai priekaištų kone neturiu, nors ir pasigedau bent poros įspūdingesnių kompozicijų, kalbančių labiau simboliškai.
Kitas filmo pliusas- tai aktoriai. Savaime aišku, turime charizmatiškajį Xavier Dolan'ą bei kaulėtąjį Swann'ą Arlaud'ą, sudarančius nuostabią personažinę kombinaciją. Filmo pagrindinis aktorius, though- šaltukas Claes Bang'as- niekada manęs iki galo neįtikino. Jis puikiai žiūrisi, kai su kažkuo pykstasi ar eina šalia jau minėtos poros- mat tuomet jo stoiškumas bei kone religinis menininis užsibrėžimas turi į ką atsimušti. Tačiau vienas ekrane jis nei šis, nei toks- nei ekspresyvus, nei koks sigma, tiesiog čiūvakas su keistom tapkėm, su visais besipliekiantis. Einant filmui, žiūrovas iš tikrųjų pajaučia jo frustraciją, kylančią iš viso aplinkinio pasaulio nekompetetingumo, tačiau šį efektą priskirčiau augančiai įtampai pačiame scenarijuje, o ne jo vaidmens paveikumui.
Kalbant apie įdomesnes scenarijaus akimirkas, tai jos kone visąlaik įvyksta už Paryžiaus ribų- ar tai bažnyčioje prie miško, ar Italijos kalnynuose- it pats filmas šauktųsi kažkokio šviežio oro ar gilesnio filosofinio sluoksnio. Tai, mano nuomone, ir yra pagrindinė šio filmo problema, ypač turint omeny tam tikrus jo nukrypimus nuo žanrui įprastų konvencijų (kalbu apie filmo pabaigą- nesijaudinkit, nieko neatskleisiu). Man tiesiog pritrūko tam tikro užslėpto dramaturginio sluoksnio, kuris pateisintų tai, ką filmas su manim daro- to, ką naujųjų amžių filosofai pavadintų metafora. Taip, man trūko metaforos, man trūko prieskonių- man trūko geros priežasties, jog man tai rūpėtų (štai ir apsisuko šio straipsnelio ratas.) ,,Didžioji Arka" mane džiugino vaizdais, ji džiugino kai kuriais aktoriais bei besivystančios istorijos malonumu- tačiau nedžiugino pačios istorijos kiautiškumas, pamirštamumas. Prie to prisidėjo ir tam tikras dialogų sausumas, kuriam asmeniškai būčiau įdavęs daugiau architektūros meno specifikos, veikėjų asmenybių.
Nepaisant visos šios kritikos, kurią kątik pažėriau, iš tikrųjų gerbiu šio filmo pabaigą. Ji nėra tokia, kokia galėtų būti - tai yra, paprasta. Paskutinis kadras priverčia žiūrovą jaustyti (jausti- mąstyti), o tai visada yra gerai.
Apibendrinus, ,,Didžioji Arka" - tai pats po savo kiautu palindęs, prėskokas, ir vistik žiūrovą pasotinantis prancūziškas patiekalas. Jo stiprybės slepiasi keliose specifinėse ypatybėse, be kurių filmas tikrai nebūtų vertas dėmesio, tačiau dėl savo vistik prasišviečiančios sraigienos jis tampa kūriniu, kurį pamatyti tikrai verta.
6.9/10
DK
7.4
73
94%
