1916-ieji, trečius metus vyksta karas. Rusijos imperijos caras Nikolajus II bejėgiškai stebi šalies agoniją, korupciją ir dvaro dekadansą. Jo artimieji ir pavaldiniai pasidavę į mistiką, regėjimų aiškinimus, pranašystes. Tokiame baimės ir desperacijos apimtame dvare caro šeimos patikėtiniu ir patarėju tampa ištvirkėlis vienuolis Grigorijus Rasputinas. Apokaliptiškame ir mistiškame, iš farso, ekscentriškos vizualikos ir archyvinių 1917-ųjų Revoliucijos kadrų sudėtame filme kuriamas šio legendomis apipinto mistiko portretas.
Režisierius prisipažino, kad šį filmą laiko lūžiu savo karjeroje. Jį kūrė beveik dešimtmetį. Režisierius ir scenaristai daug laiko praleido rinkdami archyvinę medžiagą Rusijoje ir Prancūzijoje, filmavimai atidėti du kartus. Galiausiai pabaigtas filmas buvo paguldytas ant lentynos, taip ir nepasiekęs žiūrovų. Cenzoriams užkliuvo orgijų scenos ir caro Nikolajaus portretas - paprasto, žmogiško šeimos vyro, kuris nesugebėjo suvaldyti gigantiškos šalies XX a. pradžios sumaištyje. 1975 metais sukurtas filmas užsienio žiūrovams pirmą kartą parodytas 1981 m. Venecijos kino festivalyje, o Sovietų Sąjungos kino ekranus pasiekė tik 1985 m.
„Kine, kaip ir gyvenime, mus supanti atmosfera - vadinu ją „oru" - kinta itin greitai. Ir kino stiliai keičiasi žaibiškai. Taigi jei filmas po sukūrimo neparodomas, jis tuoj pat pasensta. Jeigu jis nebuvo rodytas dešimtmetį, mano manymu, tai tikra tragedija. Nes kine galioja savi draminiai principai. [...] Kai pradėjome kurti „Agoniją", man Rasputino personažas buvo labai svarbus. Norėjau, kad vaidmenį atliktų niekam nežinomas aktorius. Tarsi koks „sfinksas", kurio veido nesietų su jokiais kitais vaidmenimis," - sakė režisierius Elemas Klimovas.
100%
72
