Šia juosta Ozu grįžta prie jo prieškariniams filmams būdingo žemesnės viduriniosios visuomenės klasės gyvenimo tyrinėjimo. Filmo herojų prototipai – Ozu scenaristo Kogo Noda namuose dažnai lankydavęsi kukliai uždirbantys firmų tarnautojai, kasdien perpildytais traukiniais važiuojantys į darbą Tokijuje ir atgal namo.
Su švelniu humoro jausmu režisierius vaizduoja pokario japonų šeimos tarpusavio santykių atšalimą ir asmenybes niveliuojantį augančios ekonomikos pasaulį. Filmą sudaro ilgos sekos buitinių scenų, banalių pokalbių ir trumpalaikių įtampų, kurios toli gražu nesukelia katarsio, o tik išsisklaido kasdienybę užpildančiame „egzitenciniame triukšme“.
Kaip ir pernai Lietuvoje demonstruoti filmai „Vėlyvas pavasaris“, „Ankstyva vasara“, „Rudens popietė“ ir „Tokijo apysaka“, ši juosta yra giedra kasdienybės dramų kontempliacija.
6.3
78%
52
