Pirmasis Ozu filmas, sulaukęs visuotinio pripažinimo ir Kinema Jumpo apklausos išrinktas geriausiu japonų gamybos metų filmu, be to įvardijamas kaip pirmasis japonų kinematografe socialinės kritikos filmas.
Tai pasakojimas apie sunkų vaikų augimą, prasidedantis kaip triukšminga Keaton’o stiliaus komedija, bet greitai įgaunantis tamsesnių spalvų, kadangi vaizduojama klasikinė konfrontacija tarp vaikystės naivumo ir suaugusiųjų veidmainystės. Pagrindiniai filmo herojai vaikai per savo patirtį suvokia, jog jiems lemta būti tik liokajais, kai tuo tarpu jų tėvo bjauraus boso sūnus turės viską.
Ozu taip mėgo šį filmą, kad 1959 m. sukūrė jo perdirbinį, pavadinęs „Ohayo“ („Labas rytas“).
7.4
82
96%
