Paskutinę akimirką vaikinas įlekia į teatrą, prišoka prie savo mušamųjų ir prisijungia prie orkestro finalinių akordų. Taip prasideda ankstyvasis O. Joselianio šedevras, kuriame jau aiškiai juntama režisieriaus laikysena – atokiai stebėti personažus, įmestus į gyvenimo tėkmę. Iš skaidrių miniatiūrų supintas filmas pagauna kasdienybės sumaištį ir susikaupimo minutes, o filmo herojus balansuoja tarp betikslio išsiblaškymo ir absoliučios laisvės. Muzika, įvairūs triukšmai sukuria įspūdingą filmo akustinę erdvę.
Viena jauno Tbilisio muzikanto diena. Jo darbas – du cimbolų dūžiai koncerto pradžioje ir pabaigoje, tačiau iš tikrųjų herojaus gyvenimas kupinas nepailstamos veiklos: susitikimų su draugais, įvairiausių – dažniausiai svetimų – reikalų tvarkymo. “Strazdui giesmininkui” atrodo, kad vieną dieną jis pradės gyventi sau. Tačiau tai tik iliuzija.
5.3
52%
82
