1959-aisiais Jeanas-Lucas Godard’as trokšta pagaliau išgarsėti kaip režisierius, pavyduliaudamas kolegoms „Cahiers du cinema“ kritikams Truffaut ir Chabroliui. Jis nori sukurti nuoširdų ir sąžiningą filmą, tad Paryžiaus gatvėse ima filmuoti „Iki paskutinio atodūsio“, varydamas iš proto savo prodiuserį bei ignoruodamas pagrindinės aktorės Jean Seberg reikalavimus. Kanuose pristatyta amerikiečių režisieriaus Richardo Linklaterio vizija apie svarbiausio „Naujosios bangos“ filmo sukūrimą atkartoja ne tik šios juostos manierą, bet ir veržlią nepriklausomos kūrybos ir laisvės dvasią.





Žvelgiant Į Saulę
In die Sonne schauen
Vienas Šiaurės Vokietijos namas tampa keturių merginų gyvenimų liudininku. Jame praėjusio amžiaus pradžioje gyvena Alma, vėliau, artėjant Antrajam pasauliniam karui, – Erika, Vokietijos Demokratinės Respublikos metais – Angelika, o Lenka – jau gerokai po Berlyno sienos griūties. Namo erdvės – lyg labirintas, kuriame besikeičiant laikams merginos glaudžiasi, stebi aplinkinį gyvenimą, išgyvena pirmas patirtis ir traumas.